Dabar populiaru
Publikuota: 2015 gruodžio 21d. 08:06

Leonidas Donskis: Jaunystė ir nesvarbumo palaima

Leonidas Donskis Už ką mes taip pamilome du naujausius Paolo Sorrentino filmus? Jiems neabejingi patys įvairiausi žiūrovai. Sorrentino tampa panašiu į tuos italų kino meistrus, kuriuos vieni mylėjo nuolat sunkiai šifruodami paslėptas jų kūrinių reikšmes ir užuominas, o kiti tiesiog žiūrėjo, kvatojosi ir mėgavosi jais – būtent taip žmonės išsiskirstydavo į kategorijas žiūrėdami Federico Fellinio „8½“ (Otto e mezzo) ar „Amarcord“.

Nežinau, už ką pamilome. Tik spėju, kad gal atėjo laikas, kada žmonėms reikia tokio kino, kokį kūrė didieji italų kino meistrai – kino, kurio paslaptis ir grožis mus persmelkia ir tampa mūsų sielos faktu ir jautrumo forma.

Meno kūrinius, kaip ir žmones, mes mylime be priežasčių – tiesiog dėl jų pačių. Egzistuoja mūsų jautrumas, kuris reaguoja į kažką, kas tampa mūsų egzistenciniais atliepiniais.

Gal mes pavargome nuo filmų, kurie pasakoja istorijas, išblaško, juokina ir linksmina? Gal atėjo metas didžiajam grožiui ir laisvei nuo pačių savęs – dviem dalykams, kuriuos tikras menas mums atveria?

Du Paolo Sorrentino filmai šiuos dalykus mums atvėrė 2013 ir 2015 m. Iš pradžių tai buvo „Didysis grožis“ (La grande bellezza) – Federico Fellinio šedevre „La dolce vita“ pavaizduotos Romos bohemos simbolinė tąsa ir kartu Sorrentino atsakas savo didžiajam pirmtakui. O 2015 m. Sorrentino dovana pasauliui tapo Berlyno kino festivalio didįjį prizą laimėjęs jo filmas „Jaunystė“ (La giovinezza).

Ankstyvojoje mūsų jaunystėje mums niekas nesvarbu, išskyrus mus pačius. Antrojoje jaunystėje viskas mums darosi svarbu, išskyrus pačius save.

Kas yra jaunystė? Svaigi akimirka tarp vaikystės ir senatvės, kuri tęsiasi tol, kol apie save ir kitus rimtai nesusimąstai, ir kuri dingsta vos pradedi matyti ir girdėti kitus? Meilės ir mirties nuojauta vienu metu? Trapi gija tarp rožės ir kaukolės, kaip bylotų renesansinio soneto eilės?

Bet kodėl Šveicarijos sanatorijos gydytojas kompozitoriui Fredui Ballingeriui (Michaelas Caine’as) filmo pabaigoje pasako, kad jis visiškai sveikas ir jo laukia jaunystė? Kokia jaunystė gali ištikti senyvą žmogų, kuris netenka geriausio savo draugo ir lieka visiškai vienas po to, kai vyro palikta jo duktė pagaliau suranda savo meilę ir atsiskiria nuo tėvo?

Tai antroji mūsų jaunystė, pasireiškianti išsivadavimu iš paties savęs. Ankstyvojoje mūsų jaunystėje mums niekas nesvarbu, išskyrus mus pačius. Niekas taip nežeidžia jauno žmogaus, kaip jo nepripažinimas ir ignoravimas. Antrojoje jaunystėje, kurią pelno kompozitorius, viskas mums darosi svarbu, išskyrus pačius save.

Ateina nesvarbumo palaima. Nereikia niekam patikti ir padaryti įspūdį. Karjera jau baigta – vadinasi, lieka tik mėgavimasis darbu arba kūryba, bet ne siekis ją naudoti kaip savo legendos kūrimo įrankį. Visi tavo bosai ir vadai tampa juokingi, nes tau visiškai neberūpi jų nuomonė apie tave. Dingsta net ir teorinė galimybė ką nors išduoti dėl galios, įtakos, turto, aistros ar moters palankumo, nes galia ir aistros tavęs jau nebevaldo.

Šiame filme apmąstomas visas Europos likimas – didieji europiniai simboliai ir XX a. dramos čia glūdi kiekvienoje detalėje.

Ką tik tave žeidė buvimas tokiu, kaip visi kiti. Dabar tu apie tai svajoji kaip apie didžiausią palaimą – nesvarbumo palaimą ir išsivadavimą iš savęs paties. Tu pagaliau laisvas juoktis, kalbėti ir daryti ką tu nori, nes nebėra jokios būtinybės aukoti save ir savo asmens vientisumą jokiam už save didesniam ar svarbesniam tikslui. Tavo svarbumas tampa nebesvarbus.

O kas tada yra svarbu? Jausmai. Bent taip teigia Fredo Ballingerio draugas, filmo pabaigoje nusižudantis kino režisierius Mickas Boyle’as (įstabus Harvey Keitelio vaidmuo, vertas ne mažiau įstabaus Michaelo Caine’o vaidmens). Mes tokie pat jautrūs, pažeidžiami, mylintys ir trokštantys būti mylimi, kokie buvome ankstyvojoje jaunystėje. Žmogus juk lieka toks, koks visada ir buvo, tik vieną rytą atsibunda senas ir pats tai suvokia.

Ne veltui apie meilę, į kurią mes einame kaip einama į ryto šviesą po nakties tamsos, taip jausmingai dainuojama genialios britų artroko grupės „Yes“ dainoje „Onward“ , skambančioje filmo pradžioje (simboliška, kad pasirinkta ne kokia monumentali ankstyvųjų „Yes“ kompozicija, o vėlyvojo jų laikotarpio sentimentali daina – joje skamba besikartojantis motyvas, kad į meilę, kaip šviesą, einama pro mūsų gyvenimo naktį).

Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kažkas tau svarbesnis už tave patį. Kažkuo tu turi gyventi, apie kažką tau būtina svajoti. Kažko geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos, kuri tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.

Jei „La grande bellezza“ yra XXI a. „La dolce vita“, tai „La giovinezza“ iškyla kaip Thomo Manno romano „Užburtas kalnas“ XXI a. kino atitikmuo. Šiame filme apmąstomas visas Europos likimas – didieji europiniai simboliai ir XX a. dramos čia glūdi kiekvienoje detalėje.

Europinio sentimento ir persipynusių kultūrų simbolizmo viršūnė – Venecijoje palaidoto, Italiją fatališkai mylėjusio Igorio Stravinskio kapas, kurį lanko jo buvęs bičiulis ir kolega anglas.

Benito Mussolini (kuriuo vienu metu žavėjosi ir Stravinskis) įamžintas kartu su itališku filmo pavadinimo kodu – juk „Jaunystė“ (Giovinezza) buvo Italijos fašistų himnas.

Pradedama XIX a. simboliais. Ant narkotikų nualinto, nutukusio ir vos atpažįstamo Diego Maradonos nugaros ištatuiruotas Karlas Marxas. Tik iš buvusio roboto vaidmens visai nebanalios Mis Visatos atpažįstamas aktorius kuria Adolfo Hitlerio vaidmenį.

Laimei, lieka genialiai pastabūs vaikai – viena mergaitė išgelbėja aktorių nuo nuolatinės frustracijos primindama jo paties jau užmirštą epizodinį vaidmenį, kuriame esama tikros dramos.

Neapoliečio Sorrentino filmas skirtas šiais metais mirusiam kitam iškiliam neapoliečiui – italų kino režisieriui Francesco Rosi. Ne veltui filme apmąstomas kino industrijos ir kūrėjų likimas. Micką Boyle’ą išduoda jo filmo išsižadanti ir TV serialą pasirenkanti sena jo filmų žvaigždė ir mūza Brenda Morel (Jane Fonda).

Kino trapumas ir mirtingumas visagalės TV eroje – mylima italų kino tema, kurią priėmė ir Sorrentino. Prisiminkime paskutiniuosius Fellinio filmus „Ginger ir Fredas“ (Ginger e Fred) ir „Interviu“ (Intervista), kuriuose italų kino genijus atsisveikino su kino era.

Nes kinas buvo neįmanomas be žmogaus ir pasaulio, be patirties gelmės ir tikrovės grožio. O TV fabrikuoja ir žmogų, ir pasaulį – it Victoras Frankensteinas savo monstrą. Prarandamas tikrovės pojūtis, nes pats gyvenimas pradeda imituoti meną.

Mes kuriame savo gyvenimą it nevykusį meno kūrinį, kol mūsų nesukrečia meilė, liga, išdavystė arba mirtis. Ir esame lieptelis tarp begalinės svajonės ir žaibiškai prabėgančios gyvenimo dienos.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Niekas nenorėjo mirti (ir niekas nenorėjo prisiminti)

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

03:48
01:56
01:51

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min