TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Leonidas Donskis: Politiniai portretai – užsklanda

Šaltinis: 15min
5
A A

Leonidas Donskis Malonieji skaitytojai neabejotinai pastebėjo, kad dalis mano tapomų politinių portretų pagrįsti tiesioginiu stebėjimu ir betarpiška patirtimi, kiti gi veikiau dedukcijos padiktuotų ir išprotautų apibendrinimų vaisius. Ne viską įmanoma tiesiogiai stebėti, kartais kalbų ir interviu analizė apie politiką gali pasakyti daugiau, nei tiesioginis susidūrimas.

Kad ir kaip būtų, šį ciklą noriu užsklęsti dviem portretais, kurie apibendrina du politiko tipus. Jie ganėtinai universalūs, bet su konkrečiais atvejais susidūriau Europos parlamente. Šie tipai – revanšistai ir intelektualai.

Portretas Nr. 8: Tatjana Ždanok

Tai Latvijos atstovė Europos parlamente nuo 2004 m. Į EP ji buvo išrinkta 2009 ir 2014 m., todėl galima ją laikyti šios institucijos veterane. Iš jos biografijos aiškėja, kad neapykanta Latvijai buvo giliai pasėta šeimos istorijoje, mat jos tėvas buvo nužudytas nacių kolaborantų Antrojo pasaulinio karo metais.

Tatjana Ždanok (beje, latviškai jos pavardė rašoma „Ždanoka“ – EP ji oficialiai taip ir pristatoma) buvo aktyvi Latvijos kompartijos narė, o lemtingais nepriklausomybės siekių metais ryžtingai stojo prieš savo šalies nepriklausomybę.

Jie – istoriniai revanšistai, šeimoje gavę neapykantos savo šaliai pagrindus ir paveldėję principinį jos nepriklausomybės ir laisvės neigimą.

Tarsi aiškėja politikės profilis ir veiklos kontūrai. Mes ir patys tokių personažų turėjome į valias – nuo dar Sąjūdžio laikais atsiradusio judėjimo „Jedinstvo“ vado Valerijaus Ivanovo iki dabartinio Tatjanos Ždanok kolegos EP Valdemaro Tomaševskio, nesibodinčio net ir Georgijaus juostelės.

Tokių personažų Latvijoje ir Estijoje niekada netrūko. Jie – istoriniai revanšistai, šeimoje gavę neapykantos savo šaliai pagrindus ir paveldėję principinį jos nepriklausomybės ir laisvės neigimą.

Žinoma, tai tik keletas skurdžių detalių. Nuo Valdemaro Tomaševskio Tatjana Ždanok kaip diena nuo nakties skiriasi išsilavinimo lygiu ir, vadinasi, gerokai didesniu pavojingumu savo šaliai. Ji puikiai moka latvių kalbą, iš kurios gan lengvai peršoka į anglų ir prancūzų kalbas. Ždanok yra matematikos mokslų daktarė, dirbusi Latvijos universitete. Kai buvo pamėginta Latvijoje apriboti jos galimybes siekti parlamento narės mandato, atsirado jos gynėjų ir Vakaruose.

Europos Parlamento nuotr./Tatjana Ždanok
Europos Parlamento nuotr./Tatjana Ždanok

Vienas iš jos gerbėjų yra italų žurnalistas Giulietto Chiesa – pats buvęs EP narys (2004-2009). Tik supratę šio žmogaus politinių pasirinkimų ir veiksmų logiką, galėsime ką nors suvokti ir Tatjanos Ždanok trajektorijoje.

Giulietto Chiesa yra buvęs Italijos kompartijos narys, Maskvoje dirbęs „L’Unita“ ir „La Stampa“ korespondentu. Susižavėjęs Ždanok kova už Latvijos rusų teises (beje, ji tikrai turi teisę už jas kovoti, tik šėtonas slypi detalėse – kokiomis priemonėmis ir kieno resursais tu už jas kovoji), jis parašė knygą apie ją, kuri buvo išversta į anglų kalbą kaip „The Latvian Candidate, Or the Unknown Adventures of a Non-Citizen in Europe“ (Latvijos kandidatė, Arba nežinomi pilietybės negavusiosios nuotykiai Europoje).

Tai dar ne viskas. Chiesa 2009 m. siekė tapti Latvijos kairiojo judėjimo „Už žmogaus teises vieningoje Latvijoje“ kandidatu į EP. Tokio stebuklo nebuvo nei Lietuvoje, nei Estijoje. Laimei, jo pastangos nuėjo perniek. Spėkime iš trijų kartų, kieno pastangomis, kaip ir kodėl italas Giulietto Chiesa, dirbęs Maskvoje, vėliau panūsta tapti tokio Latvijos judėjimo kandidatu į EP.

Bet ir tai dar ne viskas. Šiandien Giulietto Chiesa yra garsiojo Izborsko klubo narys. O jau šis darinys, kuriame, kaip žinia, dalyvauja Rusijos politinis ir finansinis elitas kartu su karinio-pramoninio komplekso vadais, tikrai nieko bendra neturi su kairiosiomis politinėmis idėjomis ar juolab su kova už žmogaus teises.

Mėginau analizuoti šį protu nesuvokiamą atvejį. Man atrodė, kad už viso to slypi arba begalinis cinizmas, arba bekraštis naivumas. Garsioji Rusijos politikos analitikė Lilija Ševcova Chiesą laiko maloniu, geraširdžiu ir reto naivumo žmogumi.

Man, tiesą, sakant, tai panašiau į George’o Orwello puikiai aprašytą perkeltą nacionalizmą, kada tėvyne ir namais tampa alternatyva tavo paties nemylimai šaliai.

Gal ir taip. Man, tiesą, sakant, tai panašiau į George’o Orwello puikiai aprašytą perkeltą nacionalizmą, kada tėvyne ir namais tampa alternatyva tavo paties nemylimai šaliai – kitaip tariant, tavo šalies priešas, kurį tu politinės vaizduotės dėka paverti savo tikrąja, arba sielos, tėvyne.

O pati Tatjana Ždanok man tikrai neatrodo naivi. Esu bendravęs su ja, nors ir stengiausi minimizuoti santykius su ja. Ji domisi antisemitizmu Europoje, o kažkur sužinojusi, kad aš esu iš šeimos, kurios didžioji dalis buvo sunaikinta karo metais, mėgino kalbinti mane dalyvauti kartu su ja renginiuose, skirtuose kovai prieš antisemitizmą.

Mandagiai atsakiau jos biurui, kad labiausiai aš vertinu kovą prieš antisemitizmą, kurioje dalyvauja mano paties šalis ir jos inteligentija, bet ne tos šalys, kurios naudojasi šia korta savo užsienio politikos tikslais, nieko bendra neturinčiais su simpatija žydams.

Jos portretas? Aštraus proto, greitos intelektinės reakcijos, ironiška ir net neslepianti savo priešiškumo šaliai, kuriai atstovauja. Buvo neįtikėtina susitikti su žmogumi, taip atvirai nemylinčiu savo šalies. Pagaliau, galvojau aš, visada juk galima emigruoti ir gyventi kitur, jei jau taip blogai tau tavo šalyje, bet...

Bet reikalas tas, kad neapykanta gali tapti profesija ir sėkmės istorija. Ypač kai suvoki Tatjanos Ždanok skirtumą nuo tikrų, didžiųjų Rusijos žmogaus teisių gynėjų, tokių kaip Sergejus Kovaliovas. Kartą seminaro žmogaus teisių klausimais metu EP Ždanok paklausė Kovaliovą, kodėl jis taip karštai kritikuoja Rusiją, bet nė žodžio nesako apie Baltijos valstybes, anot jos, engiančias rusus.

Kovaliovo atsakymas buvo, kaip ir reikėjo tikėtis, ramus ir orus. „Nėra tobulų valstybių pasaulyje, nėra ir niekada nebus, – tarė jis. – Kad ir kaip būtų, lyginti Rusiją žmogaus teisių būklės požiūriu su netobula, bet normalia demokratine valstybe, kaip Latvija, yra tiesiog nesąžininga“.

Nemanau, kad galėčiau ką nors dar pridurti prieš šių Kovaliovo žodžių.

Portretas Nr. 9: György Schöpflinas

Europos Parlamento nuotr./György Schöpflinas
Europos Parlamento nuotr./György Schöpflinas

EP visada būdavo ir yra intelektualų – rašytojų, akademinių žmonių, mokslininkų, žurnalistų. Kai kurie iš jų yra pasaulinės garsenybės: pavyzdžiui, man ALDE grupėje teko dirbti su vienu iš pačių garsiausių Europos ir pasaulio filosofų Gianni Vattimo. Ir būdamas politikoje, Vattimo rašo savo knygas bei dalyvauja aukščiausio lygio akademiniame gyvenime.

Anksčiau ALDE grupės narys buvo ir autokatastrofoje žuvęs Solidarumo veikėjas, buvęs Lenkijos užsienio reikalų ministras Bronisławas Geremekas – o juk jo visų pirma būta pasaulinio garso istoriko medievisto, kurio garbei buvo pavadinto EP Strasbūre aikštė – tai Geremeko Agora.

Nuo 2004 m. Vengrijai EP atstovaujantis György Schöpflinas yra žymus vengrų kilmės britų politikos ir tarptautinių santykių teoretikas. Budapešte gimęs, Didžiojoje Britanijoje atsidūręs būdamas vienuolikos metų, mokslo darbuotoju ir žurnalistu BBC dirbęs, nepriekaištinga Oksfordo anglų kalba kalbantis György Schöpflinas (iki tapimo EP nariu jis buvo George’as Schöpflinas) vėliau buvo siejamas su SSEES (School of Slavonic and East European Studies).

György Schöpflinas – puikus autorius, elegantiškas kalbėtojas ir įžvalgus politologas, be politologinės įžvalgos pasižymintis dar ir puikiu literatūros bei meno istorijos išmanymu. Sutikau jį pirmą kartą Lietuvoje 1995 m., kada susipažinome dar mano ankstyvoje akademinėje jaunystėje surengtoje konferencijoje, skirtoje sąmokslo teorijoms. Vyko ji Nidoje, dalyvavo joje daug įdomių kolegų, bet Schöpflinas neabejotinai išsiskyrė minties elegancija ir analizės aštrumu.

Jo knygos apie Vidurio Europos politiką, ES, nacionalizmą ir ideologinius konfliktus buvo aukštai vertintos kolegų. Buvo už ką. György Schöpflinas tikrai yra vienas iš didžiausių eruditų politologų tarpe – jis visada rėmėsi grožine literatūra analizuodamas politines sistemas, o nuorodos į ankstyvąją Renesanso religinę tapybą jam buvo tokios pat natūralios, kaip ir politinės kaitos ar ideologijų analizė.

Kas tokio įvyko EP, dėl ko aš turėčiau šį politiku tapusį akademinį žmogų laikyti ypatingo dėmesio objektu? Reikalas tas, kad Viktorui Orbánui tampant vis labiau kontroversiška figūra ES, o Fidesz partijai vis labiau įsigalinti Vengrijoje, sykiu ir triuškinant opoziciją bei slopinant jiems nepatinkančias nuomones, šios partijos nominuotas ir jai atstovaujantis György Schöpflinas man pasidarė nebeatpažįstamas.

Aš kažkada pažinojau (ir dukart į Lietuvą kviečiau) vieną iš įdomiausių savo kolegų, todėl EP užvirus diskusijoms dėl demokratijos būklės Vengrijoje pradėjau nieko nebesuprasti. Visas Schöpflino lengvumas dingo it dūmas, neblaškomas vėjo – aš pamačiau partijos propagandininką ir iškalbingą, bet aršų demagogą, kuris nė karto nepriėmė nė mažiausios Fidesz ir paties Orbáno kritikos.

Schöpflinas pradėjo žaisti autokratijoms būdingą stalo tenisą – „o kaip pas jus? O kaip ten? Nejaugi kitaip? Nejaugi geriau?“ Po antisemitizmo protrūkių Vengrijoje išgirdęs klausimą apie tai, jis atsakė, kad antisemitizmas Vengrijoje nė kiek ne didesnis, nei, tarkime, Prancūzijoje. O kai jam buvo pasakyta, kad Vengrijoje ribojamos žiniasklaidos atstovų teisės ir laisvė, Schöpflinas išdidžiai atrėžė, jog žurnalistai niekada neatsako už galią ir institucijas, už kurias atsako politikai. Todėl logiška, kad valdžia rūpinasi TV, radijo reikalais ir stengiasi užkirsti kelią piktnaudžiavimui poveikiu viešajai nuomonei...

Aš mačiau ir girdėjau kažką, kas man priminė sovietinės eros demagogus ir propagandos meistrus.

Pastaruoju metu prie savo perlų jis pridūrė dar vieną: gindamas spygliuotą sieną, saugančią Vengriją nuo pabėgėlių, ir sykiu aiškindamas, kodėl svarbu tinkamai tvarkyti dokumentaciją imant ir į kitą šalį persiunčiant pabėgėlius, Schöpflinas nuėjo tiek toli, kad pasiūlė musulmonų pabėgėlius sulaikyti kiaulių galvomis ant spygliuotos sienos. Stojus iškalbingai tylai ir nuostabai, jis vėliau paaiškino, kad tai buvo minties eksperimentas.

Aš mačiau ir girdėjau kažką, kas man priminė sovietinės eros demagogus ir propagandos meistrus. Galvoje kirbėjo tik vienas klausimas: ar jis pats tiki tuo, ką kalba? Gal žmogus iš tikrųjų gali radikalizuotis sulaukęs garbaus amžiaus ir sutaikyti save su bet kokiomis pažiūromis? Ypač kai jos padeda išvengti sunkių etinių dilemų.

Jei aš susidūriau su atveju, kuris įrodė, kad protingi ir mąstantys žmonės gali lengvai save sutaikyti su demokratijai ir laisvei grasančiomis pavojingomis jėgomis, tai buvo būtent tas atvejis. Kodėl gi mes stebimės protingų žmonių tapimu antidemokratinių režimų propagandiniais ruporais, jei su nė kiek ne mažesniu lengvumu – vardan auksinės pensijos arba ypatingų galimybių – visa tai gali vykti šalyse, kurios formaliai laikomos demokratijomis? Jei tai vyksta Vengrijoje, kuri dar mano vaikystėje atrodė tikri Vakarai (o šiandien kažkas panašaus ir Lenkijoje), kodėl tai negalėtų įvykti ir pas mus?

Ne veltui Lenkijos politikos sociologė, žurnalistė ir istorikė Jadwiga Staniszkis neseniai savo paskaitoje Europos Komisiją pavadino puolusiais intelektualais – sykiu ji taip pat vadino ir tuos, kurie iki Solidarumo tarnavo režimui ir patys tai suprato.

Schöpflinas yra tobulas puolusio intelektualo pavyzdys. Jo pamoka: demokratija yra trapi. Ir jei ji susvyruoja, nebūk naivus ir negalvok, kad patys protingiausi ir talentingiausi būtinai puls ją ginti.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Politiniai portretai

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Temos: 1 Leonidas Donskis

Dakaras 2018

Parašykite atsiliepimą apie 15min