Dabar populiaru
Publikuota: 2020 lapkričio 21d. 11:30

Lilija Bručkienė: Švietimo sistema kaip šimtagalvis drakonas. Ar išdrįs kas tai keisti?

Lilija Bručkienė Turbūt pati naujausia žinia – kandidatė į Švietimo, sporto ir mokslo ministres Jurgita Šiugždinienė.

Ką apie tai būtų galima pasakyti? Turbūt tik palinkėti atkaklumo, drąsos, nugalinčios savisaugos instinktą, iki skausmo įsirėžusio pareigos jausmo, kai gali padaryti viską ir dar daugiau, kad nors šiek tiek sutvarkytum tą sistemą, kuri tau svarbi. Nes būti tiesiog atsakinga politike ir valdininke čia jau nebeužteks.

Kai per šių rinkimų maratoną visos partijos viešuose pasisakymuose akcentavo švietimo svarbą, mokytojai ne tiek džiaugėsi, kiek nepatikliai lingavo galvas – sritis tokia sudėtinga ir taip apleista, kad sunku bus surasti lyderį, kuris ryžtųsi realioms struktūros reformoms, kuris priimtų nepopuliarius, bet būtinus sprendimus, kuris kurtų naują komandą ir burtų visiškai kitaip mąstančius valdininkus. Nes tai, kas yra dabar, daugeliu atvejų jau prieš dešimtmetį buvo praeitis.

Tas griozdiškas pavaldžių įstaigų aparatas, tas nerangus sprendimų priėmimo ir informavimo kelias (galbūt tikrai griežtai reglamentuotas, bet tada ir tvarkas būtina keisti), tas negebėjimas reaguoti čia ir dabar, kai atrodo, kad žiūri sulėtintą ir taip kaip amžinybė lėtą filmą, tas noras bet kokiomis aplinkybėmis parodyti savo institucinę galią, tas reikalavimas kiekvieną judesį įrodyti šūsnimis popierių – visa mūsų sistemos kasdienybė. O kur dokumentų, nurodymų, įsakymų, rekomendacijų gausa, kuri primena ne tik griūtį, bet ir klampią pelkę, o joje nenuskęsti – misija neįmanoma.

Kad suprastumėte, apie ką aš čia, pacituosiu mažą fragmentą iš 2020-07-02 ŠMSM įsakymo Dėl mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdų Kriterijų aprašo: „<...> iki šio įsakymo įsigaliojimo pradėti vertinimo procesai dėl atitikties mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu kriterijams vykdomi pagal iki šio įsakymo įsigaliojimo galiojusius mokymo nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu kriterijus“.

Ir tokie dokumentai vos ne kasdieną plūsta į mokyklas (kartais ir ne po vieną). O kai prie visų šitų kebeknių dar pridedame amžiną politikų ir valdininkų deklaravimą, kad tikri mokytojai yra misionieriai, besiaukojantys dėl vaikų, suvokiantys, kad pašaukimas esmė, o visa kita nesvarbu, tai yra kai pridedame situaciją su lėšomis (ir gudriai išvestomis finansinėmis formulėmis, kurios sukurtos taip, kad duodamas nieko iš tikrųjų neduotum), kai išsiaiškiname, kad daugelis paskutiniųjų metų reformų buvo tik visuomenei nuraminti skirta politinė butaforija – ir tai tik dalis tų kai... (kurių toliau netęsiu, nes skaitytojas jau turbūt pametė mintį, o mes problemų seką), susikuria vaizdinys, kad pati sistema panaši į šimtagalvį drakoną, kuris jau pats nebežino, kuri galva už ką atsakinga, kuriai kiek pietums reikia pristatyti įsakymų, išaiškinimų ir tvarkų.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurgita Šiugždinienė
Luko Balandžio / 15min nuotr./Jurgita Šiugždinienė

Tai ta kasdienybė, kurioje mokytojams tenka išgyventi dabar ir naujomis sąlygomis. Į jas pavasarį buvome įmesti ir per dvi savaites reikėjo suprasti visiškai kitokio pasaulio taisykles. Tada išplaukėme patys – tikrai sunkiai, gal ne visi sėkmingai, bet išplaukėme. Valdininkai pavasario pabaigoje atsipeikėję pirko ir nuomojo planšetes. Ministerijos teigimu, Lietuvoje kas dešimtas mokinys yra iš socialiai remtinos šeimos (iš viso per 30 tūkst. vaikų) ir juos visus reikėjo aprūpinti mokymosi priemonėmis. Investicija tikrai nemaža, bet reikalinga. Tačiau pasirodo, tos planšetės ne visada tinka su mokymusi susijusiems procesams.

Kodėl tos pačios ministerijos skirtingų institucijų sprendimai prieštarauja vienas kitam?

Pavyzdžiui, prieš savaitę vyko tam tikrų klasių nuotolinis Nacionalinis žinių patikrinimas, o atsiųstuose nurodymuose yra toks punktas 9.3.5., kuriame rašoma, kad naudoti planšetinių kompiuterių testavimo metu negalima. Tai ką daryti tiems vaikams, kurie mokymuisi gavo planšetes? Kodėl tos pačios ministerijos skirtingų institucijų sprendimai prieštarauja vienas kitam? Čia tik viena nesusikalbėjimo, neatsakingo lėšų naudojimo ir dėl to kylančių absurdiškų situacijų iliustracija. Kitas puikus pavyzdys galėtų būti pavasarį vykusios beprasmiškos įskaitos, kurių būtinumas grįstas senais įsakymais ir įstatymais. Problemas spręsti bandyta iki absurdo žinomais elgesio modeliais, nors reikėjo visiškai kitokių.

Tą patį matėme ir artėjant rudeniui – parengtos rekomendacijos dėl COVID-19, kurių įgyvendinti daugeliu atvejų neįmanoma (pavyzdžiui, srautų reguliavimas gimnazijose, kai mokomasi ne klasėmis, o vis kitomis grupėmis; skirtingu laiku prasidedančios pamokos didelėse mokyklose; judėjimas nesusikertančiais srautais, kai net nėra pakankamai higienai skirtų patalpų, koridorių, vedančių į valgyklą ir pan.). Dar deklaruota, kad leidžiama pačioms ugdymo įstaigoms priimti sprendimus (kokius – pasistatyti šalia naują mokyklą, kad būtų galima vaikams sėdėti ne po 30 klasėje?).

Dar leista nematuoti temperatūros, ateiti sloguojantiems, atsiradus sergantiems izoliuotis tik tos klasės vaikams, bet ne jų broliams ir seserims kitose klasėse, nebūtinai dėvėti kaukes ir t.t. Tai gerai, jeigu ugdymo įstaigų vadovai buvo adekvatūs, saugantys savo kolektyvus ir mokinius, jeigu jie priėmė sprendimus tuoj pat, atsižvelgdami į situaciją, o ne į dokumentus ar aukštesnių institucijų nurodymus. Jau prieš rugsėjo pirmąją buvo sakoma, kad labai greitai visa virs susirgimų bangomis. Tačiau drakonas, panašu, vieną dieną siųsdavo penkioliktos galvos sprendimą, o kitą dieną – aštuoniasdešimt ketvirtos, o paskui pasirodydavo penkiasdešimt septinta, kuri bet kurioje situacijoje sakydavo, kad viskas gerai ir nereikia skleisti panikos. Taip buvo pavasarį, panaši istorija kartojasi ir rudenį.

Ir dabar mes vėl matome žvalgymąsi į kitas institucijas ir visu pusmečiu vėluojančius sprendimus. O didžiausia bėda, kad mokytojai ir mokiniai yra ant to drakono uodegos – susidaro įspūdis, kad pamiršti, palikti išgyvenimui taip, kaip jiems pasiseks. Didžioji dauguma galvų lėtai, oriai skaito senus dokumentus, žvalgosi aplinkui, atlieka judesius pagal pareigybines instrukcijas, parašytas XX a., penkiasdešimt septinta vis mąsto, kaip pristatyti pokyčių iliuziją neinvestuojant papildomai lėšų, kaip pasirašyti dar vieną suveltą dokumentą, kuris nieko neįpareigotų, bet apsaugotų valdininkų mundurą, kaip sukurti dar vieną įmantrią lentelę, įrodančią sprendimų teisingumą. Lyg ir vyksta veiksmas, lyg ir rodomos pastangos, tačiau jos tokios beviltiškai vėluojančios, dažnu atveju trumparegiškos ir nutolusios nuo to, ko dabar skubiai reikia.

Norite dar konkrečių pavyzdžių? Gerai – šį rudenį centralizuotai buvo surinktas ir pateiktas skaitmeninių mokymosi priemonių sąrašas. Kaip jis buvo reikalingas kovo viduryje - tada būtume griebę bet ką. Tada reikėjo ministerijai pavaldžių įstaigų specialistams traukti į šalį visokius per savaitę beprasmiškais tapusius projektus ir pulti mokytojams į pagalbą. Visiems verčiantis per galvas ir neskaičiuojant savo laiko. Taip, kaip tai darėme mes. Bet tada nebuvo. O dabar, po pusmečio, jau norima kitokios kokybės darbo. Dabar jau erzina, kad dalis tame sąraše esančių priemonių yra komercinės (mokamos), bet tai nepažymėta, dalis yra seniai neadministruojamos, neatnaujinamos, todėl neveiksnios, dalis labai abejotinos kokybės, tačiau visa sumesta į vieną vietą. Ir net prašymas pranešti apie neveikiančias svetaines dabar jau erzina – čia ne mūsų darbas patikrinti prieš pateikiant.

Susidaro įspūdis, kad sąrašą kūrę specialistai patys atidžiau su pasiūla nesusipažino, darė ne tam, kad palengvintų darbą mokytojams, o kad užsidėtų pliusą. Kol kas taip pat negirdėjau viešos informacijos apie tai, jog mokytojams skirtos svetainės (SMP) yra sukurtos ir naudojamos su Adobe Flash technologijomis, kurios dėl saugumo nebebus nuo Naujųjų metų palaikomos. Ar tikrai paskui nekils problemų dėl turinio prieinamumo? Kaip ruošiamasi sklandžiai pereiti į kitą etapą? O gal tos problemos vėl bus paliktos uodegoje?

Dar vienas pavyzdys – pranešta, kad skaitmeniniam turiniui ir įrangai įsigyti skiriami 14 mln. eurų iš Lietuvos ateities ekonomikos DNR plano. Tai yra po 40 eurų kiekvienam mokiniui per metus. Viskas lyg ir gražu. Bet rinka sureagavo gerokai greičiau nei institucijos ir visa jau pabrango, be to iki Naujųjų metų mokyklas pasieks tik po 10 eurų nuo nurodytos sumos, kada bus kita dalis – išvis neaišku. Kol bus atliktos visos procedūros, kol sutvarkyti dokumentai, tos priemonės, tikėtina, pabrangs dar kokius 15 kartų. Ir ką tada mokyklos galės įsigyti? O nuotolinis mokymas vyksta jau dabar, o ne tada, kai kažkas kažką perves ar (ne)nupirks. Ir siūlomas skaitmeninis turinys Lietuvoje kol kas labiau primena katę maiše. Yra ir daugiau abejotinų sprendimų – reikalavimuose skaitmeniniams ištekliams įsigyti 5.2 punkte akcentuojamas SMP turinys valstybine kalba (išskyrus kelias išimtis), tačiau, pasak mane konsultavusio IT specialisto, programavimo mokymui skirtos sistemos, pridėtinė realybė, 3D modeliai, muzikos kūrimo programėlės ir panašus turinys nėra kuriamas Lietuvoje arba jis gerokai silpnesnis. Vadinasi, tokiais nurodymais mes užsidarome nuo daugybės kokybiško turinio užsienio kalbomis. Ir paliekame vienintelę galimybę – investuoti į mūsų kol kas turiniu skurdžią, bet greitai brangstančią lietuvišką komercinę pasiūlą.

Aš net svajoti nedrįsčiau apie iš esmės kitokias atnaujinamas programas, kurios turėtų keistis atsižvelgiant ir į tai, kad dar kurį laiką tikrai mokysimės ir nuotoliniu (arba mišriu) būdu. Tempas kitoks, žinių supratimo ir įgūdžių formavimo laikas irgi kitoks. Bet ta nuotolinio galva yra septyniasdešimt aštunta, atnaujinamų programų dvidešimt ketvirta, o skaitmeninių priemonių įsigijimo tvarkų – keturiasdešimt devinta – jos tarpusavyje nesusisiekia... Skaitmenizuoti visą ugdymo turinį, paruošti vaizdo pamokų bankus (ne pavienius bandymus ir iniciatyvas) – misija neįmanoma. Apie tai, kad pasiruošimo pamokoms, darbų taisymo laikas dirbant nuotoliniu pailgėjo dvigubai, trigubai, net užsiminti būtų įžūlu. O kaip įsižeidė vieno projekto vadovės, kai pasakiau, kad šitomis pakitusiomis sąlygomis jų dar tik išbandomos programos iš esmės jau praeitis – laikmetis pareikalavo kitokių įgūdžių, kitokių darbo formų. Kiek tokių praeities reliktų, tampančių atavizmais, dar dešimtmetį tūnos įvairiuose ministerijai pavaldžių įstaigų stalčiuose, kompiuteriuose, lėšų įsisavinimo projektuose, veiklose, oficialiose svetainėse ir priimamuose dokumentuose? Manau, kad didžioji dauguma visų ten esančių.

Visko, kas vyksta švietime, aprašyti neįmanoma. Tos šimtas galvų mato geriausiu atveju savo kaimynus ir pareigybines instrukcijas, kur parašyta, kad jos ,,kaupia ir analizuoja informaciją bei teikia metodinę pagalbą, rengia ir vykdo programas ir projektus“ (dabar dar auga ir 101 vos nulaikoma galvelė, atsakinga už skaitmeninį turinį ir nuotolinį mokymą). Ir beveik niekada jos neatsisuka pažvelgti, kaip ten kas uodegoje kapanojasi, o jeigu susimąsto ir nori veikti, tai turbūt neturi reglamentuotų įgaliojimų reaguoti čia ir dabar.

Ar ministrė bus tas lyderis, kuris pradės keisti / mažinti drakono galvas, mokys jas susikalbėti ir derinti sprendimus? Nuo pavasario (o gal dešimtmečius) besiklostanti situacija parodė – naivu tikėtis pokyčių, kai pati šimtagalvio prigimtis ir darbo įgūdžiai tam prieštarauja. Todėl straipsnio pradžioje (jeigu jį kas prisimena ir ištvėrė iki pabaigos) ir palinkėjau drąsos, nugalinčios savisaugos instinktą – manau, kad mažiausiai kokios 95 galvos tikrai prieštaraus pokyčiams ir bandys kilusias grėsmes sunaikinti.

Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.

Komentarai: 6

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min