Žodžiu, tikra tarptautinė kebeknė. Iki vieno sakinio, kuris ir vizito mūsų šalyje metu, vis dėlto, privalėjo būti paminėtas: B.Netanyahu labiausiai yra Izraelio, žydų valstybės draugas. Jo interesai – žydų valstybės interesai.
Valstybės, kuri negali pasigirti saugia vieta. Ir kalta ne geografija, o žmonės, kaimynai. Daug šimtmečių. Deja.
Kur mums, lietuviams, tai girdėta?
Tad kol niekas dar neatšaukė nacionalinių valstybių, vertėtų pagalvoti, kas šiais laikais yra svarbu mums, lietuviams, Lietuvos valstybės, pagal Konstitucijos raidę, kūrėjams?
Sąmoningai rašau ne kas svarbu Lietuvai, o – lietuviams. Manau, kad šitaip, be jokių išsisukinėjimų ir apsimetinėjimo pseudokorektiškumu, įmanoma eiti esmės link.
(Man, žemaičiui, Lietuva turi šiek tiek kitokią reikšmę, nei vadovėlinė Tėvynės samprata. Bet tai – delikati ir visiškai atskiro išdėstymo reikalaujanti tema. Bijau, kad prabėgomis paminėta, ji gali sukelti visiškai nereikalingų arba – bereikalingų interpretacijų).
Taigi judant esmės link, prasideda labai svarbūs klausimai. Mes lengvai galime apibrėžti, kas yra jie – lenkai, vokiečiai, rusai, žydai, estai. O kas yra lietuviai? Gyvenantys Lietuvoje, kalbantys lietuvių kalba?
Iš karto aišku – ne tik. Tai politinės Lietuvos atributai. Kuo jie stipresni, tuo stipresnė valstybė. Bet lietuviai?
Tad pirmasis mūsų interesas yra tapatybė. Tiksliau – atkurtas, sąmoningas, gyvas ir ne individualaus jausmo, o valstybinių institucijų puoselėjamas ryšys tarp tradicijų, etniškumo ir dabarties.
Tai, kas mus sukūrė lietuviais, tuo, kuo mes išsiskiriame iš kitų tautų tarpo, turi būti nuolat ir be perstojo stiprinama ir saugoma nuo vidinių arba išorinių patyčių. Tradicijos yra kaip kalba – ji sutelkia, bet nevartojama kalba miršta. Šiandien mūsų tapatybė miršta ir nėra ko čia apsimetinėti aiškinant priešingai.
Neturėdami atgaivintos tapatybės versmės, mes esame po vieną: tas štai – geras žmogus, tas verslininkas, tas – mokslininkas, tas – durnas, o anas – iš viso ne prie ko.
Mūsų tapatybė yra suskaldyta į gabalus. Dalį tų gabalų sugriebė ir kantriai saugo bei puoselėja mažos grupelės. Juos masinės sąmonės žmonės vadina marginalais, folkloristais, davatkomis, pagonimis ir dar maža kuo.
Kitas tapatybės kruopeles pagavo ir saugo keletas kantrių vienišių. Jie tai daro tyliai, sau, nes jau pavargo nuo nuolatinių masinės kultūros pajuokų, pavargo ir susitaikė su savo romaniškos, maironiškos kultūros vienatve.
Kitus tapatybės gabalus pasiėmė tie, kuriems šios sąvokos gylio ir prasmės nebereikia, užtenka pavadinimo. Nes rinkodarai (vartojimui) to pakanka.
Tačiau faktas lieka faktu – lietuviškumas be etninių versmių gyvybės yra tiesus kelias į muziejų. Kitoks kelias, bet toks, koks atsitiko Prūsijai be prūsų.
Todėl baikime apsimetinėti: jei ne tradicijos, etninis mūsų genas, kalba, mes niekam pasaulyje nebūtume įdomūs. O ir, tiesą sakant, patys neturėtume kuo girtis ir prisistatyti. Ačiū protėviams, kad dabar nors galime prisistatyti savo kalba ir vieta žemėlapyje...
Taigi gyvos tapatybės interesas. Neturėdami galimybės jo patenkinti, mes nebeturime galimybės patenkinti kito intereso – bendrumo. Kai tautą ima jungti ne bendra, o priklausymo įvairioms socialinėms grupėms tapatybė, nebegalima kalbėti ir apie visus jungiantį bendrumo jausmą.
Paklausit, kam jis reikalingas? O, brolyti! Gyva, almanti nacionalinė tapatybė ir bendrumo jausmas yra branduolinis reaktorius. Bendrumo jausmas gimdo tapatybę stiprinančius įrankius: verslą, politiką, švietimą, mediciną ir t.t.
Pagalvokime: kaip elgsis tie, kuriems, pavyzdžiui, verslas ar politika yra tik savo, savo grupės interesų tenkinimas? O kaip elgsis tie, kuriems tas užsiėmimas yra bendrumo, vėliau – tapatybės, dar vėliau – savo valstybės stiprinimas?
Bendrumo jausmas turėtų pažadinti bendros gėdos jausmą ir užkirsti kelią darbams, kurie nėra svarbūs lietuviams ir jų valstybei. Gėda būtų ne tik daryti tokius veiksmus, gėda būtų ir remti/rinkti tuos, kurie neprisideda prie pirmųjų dviejų interesų puoselėjimo.
Ar galėtų stiprios tapatybės, gyvo bendrumo jausmo kupinas žmogus išduoti savo valstybę? O apiplėšinėti savo kaimynus ir giminaičius kosminėmis pelno maržomis?
Neturėdami stiprios tapatybės, prarasdami bendrumo jausmą, mes nebekreipiame dėmesio į kitus du susijusius ir be galo svarbius interesus – fizinį išlikimą ir fizinį saugumą. Tariant šių dienų aktualijų terminais: emigracija ir valstybės gynyba.
Tad štai, kaip viskas susiję: nuo nacionalinės tapatybės, bendrumo jausmo, verslų, politikos iki gimstamumo, emigracijos ir gynybos.
Bet man kartoja, kad lietuvių interesai visai kitokie: kainos parduotuvėse, atlyginimai, pseudopolitikų viešos rietenos myliu-nemyliu, o ne idėjų temomis…
Bet man kartoja, kad tautiškumas, etniškumas – pasenusi, mažiausiai šimto metų senumo tema.
Kartoja, o aš netikiu. Tai – svarbūs dalykai, bet jie yra jau po to, po pagrindinių.
Todėl man atrodo, kad tautinės tapatybės tema yra pamoka, kurios mes iki galo dar neišmokome. Bėgame paskui tuos, kurie jau seniausiai yra perėję į kitą klasę, norime žūtbūt su jais būti panašūs, bet...
Kiek kartų reikės grįžti kartoti kurso? Galų gale – ar pavyks ir ar bus kam? Gal verta imti ir vieną kartą išmokti.
