 |
Be abejo, kiekvienas judesys, galintis duoti naudos kultūros vyksmui (arba, blogiausiu atveju, pajėgus kurti iliuziją apie tokį vyksmą) lyg ir turėtų būti remiamas, – vien jau dėl to, kad nežinia kada vėl pasitaikys proga rasti bendrų interesų su miesto savivaldybe, – nors po didžiulės nesėkmės, vykdant Europos kultūros sostinės projektą, tapo akivaizdu, jog „kultūriniai“ projektai anaiptol ne visada pasitarnauja kultūrai.
Veikiau priešingai – kurį laiką po ano projekto persekiojo nemalonus nešvaros ir kaltės jausmas, kurį dar stiprino nuojauta, kad statistinio „mokesčių mokėtojo“ paūmėjusi neapykanta kultūrai ir kultūrininkams, neva nulupusiems nuo jo devynis kailius, yra beveik teisėta.
Štai kodėl norėtųsi, kad pasaulio knygų sostinės titulas, – jei tik, žinoma, Vilniui pavyks jį pelnyti, – nepasirodytų per sunkus ne tiek finansiškai (net ir kuklias lėšas visuomet yra galimybė panaudoti prasmingai bei racionaliai), kiek moralės ir blaivaus proto požiūriu – atsispiriant pagundoms, kurių, tikėtina, kils, dalijant valstybės fondų skirtas lėšas ir numatant prioritetus, – arba tramdant įtūžį, paaiškėjus, kad parama ir palaikymas tebuvo akcija prieš rinkimus.
Didžiausia „Vilnius – Europos kultūros sostinė`09“ tragedija tapo finansinės aferos, tačiau nedera užmiršti, kad prielaidas aferoms sukūrė tam tikros nuostatos, atidavusios vadeles (jei visą projektą skambiai palyginsime su vežėčioms) į kultūros niekdarių rankas, – tai nuostatos vietoj kokybės rinktis renginių gausą ir trumpalaikį efektingumą.
Šiaip ar taip, neturėtume stebėtis, jei vėliau paaiškėtų, jog tai visai ne literatūros, o, sakykim, Ermitažo muziejus.
Sunku dabar pasakyti, ar taip buvo daroma tyčia, ar iš naivumo, bet tai, kad ši sisteminė klaida pakeitė kultūrą pigiu „kultūros efektu“ ir automatiškai atvėrė korupcinius kanalus, šiek tiek vėliau išplovusius ir paties VEKS`o reputaciją, yra neginčijamas faktas.
Ar tikrai deramai apsidrausta, kad šis liūdnas scenarijus nepasikartotų dar kartą? Ir taip, ir ne. Be abejo, vilties suteikia paraiškoje dominuojantys tęstiniai reginiai – t.y. tie patys renginiai, kurie sudaro mūsų literatūrinio viešojo gyvenimo branduolį (tai tarsi liudija, kad atsispirta visko be saiko primąstyti). Poezijos pavasaris, Poetinis Druskininkų ruduo, Tarptautinė Vilniaus knygų mugė, Metų knygos rinkimai ir t.t. seniai užėmė savo vietą Lietuvos kultūriniame procese, todėl nekyla abejonių, kad jie būtų solidi ašis ir pasaulio knygų sostinės renginiams. Tik štai, kas suktųsi aplink tą ašį?
Sąraše, kuris buvo pateiktas vertintojams, apstu įtartinų, marginalinių iniciatyvų, iš kurių gal tik viena – 2014 m. planuojamas Rytų ir Vidurio Europos rašytojų forumas Lucke, – atrodo tikrai įsimintina. Visa kita – arba smulkūs projektėliai, kokius bibliotekos ar kultūrinės organizacijos turėtų vykdyti, arba tokios akcijos kaip Skaitymo skatinimo programa „Jie irgi skaito“ (plakatų paroda su netradicine žymaus žmogaus fotografija bibliotekoje ir mini interviu apie šiuo metu jo skaitomą knygą), „Ekologiškiausios knygos ir ekologiškiausio autoriaus rinkimai“, „Skaitmeninė knyga Vilniaus viešose vietose“ ir t.t. (Bent kiek tokių renginių lankymo (ar organizavimo) patirties turintys žmonės aiškiai pasakys, jog tai – tuščias bruzdesys, tegirdimas lankstinukuose ir plakatuose.)
Vis dėlto drįsčiau manyti, kad dauguma šių pilkų renginių tėra balastas, kurio, skubiai rengiant ir derinant projektą, turbūt nebuvo galima išvengti, – todėl ir jų pilkumą vertinčiau nuosaikiai. Visiškai kitokį jausmą sukelia organizatorių deklaruojamas siekis įkurti literatūrai ir knygos menui skirtą muziejų bei visuomenės edukacijos centrą.
Šis užmojis, – o jis, kaip galima numanyti, yra visos programos „didysis iššūkis“, – didybe (ir turbūt savikaina) nenusileidžia iškiliausiems VEKS‘o projektams, – ir verčia žvelgti į visą projektą įtariai. Ne tik dėl to, kad vieną literatūros muziejų jau turime Kaune – jį tereikėtų aprūpinti modernia įranga. Ne tik nesuvokiant, už kokius pinigus jis būtų statomas, jei iš anksto skubama pabrėžti, kad projekto biudžetas ir geriausiu atveju nebus bedugnis.
Svarbiausia – ar šis fantasmagoriškas sumanymas nebus tas korupcijos kanalas, kuriuo tariamai kultūrai skirti pinigai nutekės iš anksto numatytomis kryptimis – į atsakingų asmenų kišenes? Šiaip ar taip, neturėtume stebėtis, jei vėliau paaiškėtų, jog tai visai ne literatūros, o, sakykim, Ermitažo muziejus.
