Teisiniai principai ir jų išbandymas praktikoje
Nekaltumo prezumpcija ir teisė į teisingą teismą yra kertiniai teisinės valstybės principai, įtvirtinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Jie numato aiškią taisyklę – asmens kaltę gali nustatyti tik teismas, remdamasis įrodymais ir teisės normomis.
Tačiau praktika rodo, kad šių principų įgyvendinimas ne visada yra toks aiškus. Vis dažniau viešojoje erdvėje matome situacijas, kai advokatai dar ikiteisminio tyrimo stadijoje aktyviai komentuoja bylas ir formuoja visuomenės nuomonę apie ginamųjų nekaltumą.
Tai savaime nėra draudžiama, tačiau problema atsiranda tada, kai tokia komunikacija tampa intensyvi, kategoriška ir orientuota ne tik į gynybą, bet ir į viešosios nuomonės formavimą.
Komunikacija kaip spaudimo forma
Rezonansinėse bylose advokatų pasisakymai gali turėti reikšmingą poveikį. Jie veikia ne tik visuomenės nuomonę, bet ir kuria platesnį informacinį foną, kuriame vėliau dirba teismas.
Intensyvi ir emocinga komunikacija gali poliarizuoti visuomenę.
Formaliai teismas yra nepriklausomas, tačiau ignoruoti viešosios erdvės poveikį būtų naivu. Intensyvi ir emocinga komunikacija gali poliarizuoti visuomenę, sukurti išankstines nuostatas apie galimą bylos baigtį ir didinti netiesioginio spaudimo teismui riziką.
Šią tendenciją atskleidžia ir paramediko nužudymo byla: sulaikytos, o vėliau suimtos moters advokato vieši pareiškimai apie jos nekaltumą sukėlė reikšmingą visuomenės reakciją – šiuo metu inicijuota net peticija dėl advokato nušalinimo. Peticijos autoriai pažymi, kad dar neprasidėjus teismo procesui tokie pasisakymai gali būti vertinami kaip mėginimas formuoti išankstinę nuomonę dėl įtariamosios nekaltumo.
Be to, kritikos sulaukė ir viešojoje erdvėje demonstruotas advokato elgesys – nederamas juokas ir nepagarbus tonas, kurie, visuomenės vertinimu, žeidžia nukentėjusiojo artimuosius ir mažina pasitikėjimą teisingumo sistema.
Tokiais atvejais komunikacija tampa ne tik gynybos priemone, bet ir strateginiu įrankiu, galinčiu paveikti bylos kontekstą dar iki teismo sprendimo.
Informacijos vakuumas ir jo pasekmės
Situaciją dar labiau komplikuoja informacijos disbalansas. Ikiteisminį tyrimą atliekančios institucijos dažniausiai pateikia labai ribotą informaciją, laikydamosi proceso reikalavimų. Tuo metu advokatų komunikacija neretai apsiriboja kategoriškais teiginiais, pavyzdžiui, kad klientas yra „visiškai nekaltas“, nepateikiant detalesnio pagrindimo.
Ši asimetrija sukuria informacinį vakuumą, kurio pasekmės tampa akivaizdžios. Visuomenė pradeda spekuliuoti, atsiranda sąmokslo teorijos, o viešojoje erdvėje stiprėja vadinamojo „linčo teismo“ rizika.
Tokioje situacijoje pažeidžiamas ne tik teisingumo vykdymas, bet ir pasitikėjimas juo.
Kur yra profesinės etikos riba?
Lietuvoje vis dar trūksta aiškios ir nuoseklios praktikos, kaip advokatai turėtų komunikuoti rezonansinėse baudžiamosiose bylose. Nors advokatas turi teisę aktyviai ginti klientą, išlieka klausimas, kiek toli ši teisė gali būti išplėsta viešojoje erdvėje.
Hipotetiškai galima įsivaizduoti situaciją, kai nukentėjusiojo atstovas dar ikiteisminio tyrimo metu viešai įtariamuosius vadina žudikais. Tikėtina, kad tokia retorika sulauktų visuomenės palaikymo, tačiau vargu ar ji atitiktų teisingumo ir profesinės etikos principus. Panašiai vertintini ir kategoriški gynėjų pareiškimai apie ginamųjų nekaltumą. Nors jie gali būti strategiškai naudingi, kyla abejonių, ar tokia komunikacija neperžengia ribos tarp teisėtos gynybos ir visuomenės nuomonės formavimo.
Viešumas kaip asmeninės naudos įrankis
Negalima ignoruoti ir kito aspekto – viešumo naudos pačiam advokatui. Aktyvus dalyvavimas viešojoje erdvėje ne tik formuoja visuomenės nuomonę, bet ir didina advokato matomumą bei žinomumą, o ilgainiui gali virsti ir finansine nauda.
Todėl kyla papildomas klausimas, ar visais atvejais vieša komunikacija yra nukreipta tik į kliento interesų gynimą.
Kuo aštriau advokatas pasisako viešojoje erdvėje, tuo daugiau sulaukia žiniasklaidos dėmesio – tai gali daryti poveikį tiek visuomenei, tiek teismams, o kartu lemti ir didesnę finansinę naudą.
Vis dėlto tokios advokatų komunikacijos viešojoje erdvėje ir jos etikos ribos nėra aiškiai reglamentuotos, todėl, kol nėra aiškių taisyklių, belieka pasikliauti kiekvieno advokato profesionalumu ir atsakomybe, kad vieša komunikacija nekurstytų visuomenės ir jos neskaldytų, ypač rezonansinėse bylose.
Išvada: būtina aiškesnė riba
Akivaizdu, kad šiandien teisingumo vykdymas neapsiriboja vien teismo sale – jis vis labiau persikelia į viešąją erdvę. Tai keičia tiek bylų dinamiką, tiek visuomenės santykį su teisingumo sistema.
Todėl būtina aiškiau apibrėžti ribą tarp teisėtos advokato gynybos ir aktyvaus visuomenės nuomonės formavimo. Advokatų veiklą reglamentuojantys teisės aktai – Advokatūros įstatymas ir etikos kodeksas – šiuo metu nepakankamai aiškiai apibrėžia viešos komunikacijos ribas.
Dėl to praktikoje susiformuoja situacija, kai leidžiama viskas, kas nėra aiškiai draudžiama: advokatas gali viešai reikšti savo poziciją, jei nepažeidžia konfidencialumo ir nežemina profesijos prestižo.
Šiame kontekste kyla pagrįstas klausimas, ar nereikėtų tobulinti teisinio reguliavimo, aiškiau apibrėžiant advokatų komunikacijos standartus. Tai padėtų užtikrinti proceso objektyvumą ir neprieštarautų proceso dalyvių teisei į teisingą teismą.
