Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 4d. 08:02

Liutauras Degėsys: Apgavystės dvasia

Liutauras Degėsys Prisipažįstu, kad pernai šiuo metu buvau tas žmogus, kuris palaikė mokytojų streiką ir mokė streikuojančius aritmetikos: sakė, kad lengva apskaičiuoti, kiek kainuoja viena mokytojo darbo pamoka. Jeigu mokytojas gauna 600 eurų į rankas, o per mėnesį turi 100 pamokų, tai jo pamokos kaina yra 6 eurai.

Šeši eurai už gryną, „kontaktinį“ pamokos laiką, neskaičiuojant pasiruošimo pamokoms, kontrolinių darbų taisymo, testų kūrimo, planų ir ataskaitų rašymo, popamokinės veiklos organizavimo, budėjimo mokyklose, auklėjamųjų klasių ir kitų mielų, bet neapmokamų darbų. Sakiau, kad tai yra apgavystė.

Tuomet, lyg ir susigėdusi, valdžia nutarė „sumokėti už viską“, ir tam tikslui buvo sukurtos dar dvi kišenės, iš kurių būtų mokama už kitus darbus: „pirma kišenė“ už kontaktinį darbą pamokų metu, „antra kišenė“ – už visą darbą, kurį mokytojas atlieka namuose ir „trečia kišenė“ – už veiklą po pamokų – būreliai, auklėjamoji klasė, darbas su klase ir bendruomene po pamokų – tie visi darbai, kurie laukia po pamokų ir iki grįžimo namo. Vėl buvau tas, kuris įžiūrėjo čia apgavystę ir klastą, nes toms naujoms kišenėms nebuvo pridėta pinigų, taigi iš tų 600 eurų, esančių pirmoje kišenėje, buvo paimta 200 eurų ir „įdėta“ į antrą kišenę ir dar 200 eurų paimta ir įdėta į trečią kišenę. „Už viską buvo sumokėta“, bet pirmoje kišenėje liko tik 200 eurų, taigi, pamokos kaina nukrito iki 2 eurų. Du eurai už valandą, pavyzdžiui, su 30 aštuntokų, dėstant jiems matematiką, chemiją ar istoriją. Gal kas norite pamėginti – tai visai lengva ir svarbiausia, pigu. Beveik nieko nekainuoja.

Mokytojai ir mokyklų direktoriai buvo paversti buhalteriais, matuojančiais ir skaičiuojančiais neišmatuojamus dalykus.

Pati idėja – „už viską sumokėti“ – buvo dar viena apgavystė, nes, norint už viską sumokėti, reikia sugebėti tą viską apskaičiuoti. Deja, etatinio apmokėjimo įvedimo buhalteriai niekaip nesuprato, kad yra neapskaičiuojamų dalykų. Tiksliau – nesubendravardiklinamų, neįvertinamų pinigine išraiška. Kaip palyginti pamokos vedimą ir pasiruošimą pamokai. Kokia suma įvertinti sąsiuvinių taisymą. Kurios pamokos svarbesnės ir pinigine išraiška svaresnės – anglų kalbos ar istorijos. Kiek kainuoja mokytojo veikla po pamokų. Tuomet vieni gauna daugiau už pamokas, kiti už planų rašymą ar kontrolinių darbų taisymą, treti už ekskursijų organizavimą – ir nė vieni nesupranta, kiek ir kodėl.

Negana to, visi turi registruoti kiekvieną savo žingsnį, o kažkas turi tuos žingsnius vertinti pagal jų svarbą. Mokytojai ir mokyklų direktoriai buvo paversti buhalteriais, matuojančiais ir skaičiuojančiais neišmatuojamus dalykus. Nekalbant jau apie tai, kad mokytojai buvo suskirstyti į svarbesnius ir nesvarbius, ir tokiu būdu supriešinti. Kiek minučių truko klasės valandėlė, kiek laiko taisiau rašinį, kiek kalbėjau su mokinių tėvais ir kiek visa tai kainuoja. Kadangi pinigų neatsirado daugiau, taigi, suskaičiavus visas veiklas, atlyginimai vieniems padidėjo, o kai kam – sumažėjo, o kai kurie pavirto ne žmonėmis, o kažkokiais „nepilnais etatais“. Matėsi, kad, pavyzdžiui, šitas mokytojas yra net ne žmogus, o kažkoks 0,85 etato. Ir tam kitam pareiškimą reikėjo rašyti, reikalaujant, kad jam duotų 1,01 etato. Arba papildomai – 0,17 etato sąsiuviniams.

Etatinio apmokėjimo beprotybė tęsiasi ir dabar. Mokytojai turi skaičiuoti ir įrodinėti, kad jie kuria planus, rašo ataskaitas, taiso sąsiuvinius, kalbasi su mokiniais po pamokų – registruoti visa tai ir skaičiuoti – kiek visa tai kainuoja. Dar viena apgavystė – yra teigti, kad švietimo veikla yra nuostolinga. Kaip žinia, norint apskaičiuoti pelną arba nuostolį, reikia palyginti išlaidas ir pajamas. Viešajame sektoriuje lengva apskaičiuoti išlaidas, bet neįmanoma nustatyti pajamų. Visa mokytojų veikla nepamatuojama pinigine išraiška. Neįmanoma apskaičiuoti, ką pagamino mokytojas, nes gamina jis – žmones, o ne daiktus ar detales. Ir ne paslaugas jis teikia, bent jau ne tokias, kurias irgi būtų galima įvertinti pinigais. Ir todėl aiškiai apskaičiuojamos yra tik išlaidos. Švietimo metu yra naudojama elektra, vanduo, tualetinis popierius. Mažose mokyklose, beje, popieriaus sunaudojama mažiau. Bet vis tiek tai leidžia valstybės buhalteriams šaukti, kad švietimas yra nuostolingas, ir ypač nuostolingas mažose mokyklose.

Ir kai mokytojai, neapsikentę apgaulės, melavimo ir apgavysčių – eilinį kartą pagrasina streikais, kažkaip vangiai nusprendžiama, kad su jais reikia susitarti.

Dar sykį – ekonomikos pradžiamokslis: pelnas arba nuostolis išaiškėja, palyginus balanse pajamas ir išlaidas. Jeigu neįmanoma apskaičiuoti pajamų, balansas neįmanomas. Beje, ir išlaidos matomos ne visos. Tūlas valdininkas 16.45 valandą paspiria koja duris, užrakina kabinetą ir išeina namo – gyventi. Mokytojas po pamokų bėga namo – dirbti. Ten jo laukia pasiruošimas pamokoms, sąsiuvinių taisymas, planų rašymas ir ataskaitų kalkuliavimas. Tam tikslui jis namuose turi įsirengęs darbo vietą – nusipirkęs darbo stalą, kompiuterį, popieriaus, kanceliarijos priemonių, knygų, apsimokėjęs internetą, šildymą. Ir, beje, mokytojas – dirbdamas po darbo, irgi naudoja vandenį bei tualetinį popierių, taigi, turi papildomų išlaidų. Nevykėliai buhalteriai vėl sakytų, kad turi nuostolių. Nes niekas jiems nesumoka bent jau už darbo vietos įsirengimą ir šildymą darbo namie metu.

Atskira apgavystė yra sugebėjimas įrodinėti, kad finansavimas švietimui jei ne didėja, tai bent jau nemažėja. Čia ir neskaičiuojant turėtų būti aišku, kad tai yra dar viena aritmetinė apgavystė. Tarkime, kad švietimui yra nustatytas pastovus procentas nuo BVP (nesvarbu, koks procentas – 5 ar 2, ar nežinia koks, nes lentelių galima rasti visokiausių – skaičiai viską iškenčia). Turėtų būti aišku, kad jeigu BVP didėja (o mes giriamės, kad didėja), o mokyklų mažėja ir mokytojų mažėja, ir mokinių mažėja, tai pinigų likusioms mokykloms turėtų likti daugiau.

Paklausus, kur tie likę pinigai – ministrai sako, kad nelieka, kažkas išleidžia kažkur neteisingai – o kur – neįmanoma apskaičiuoti. Ir todėl kasmet, formuodami biudžetą, valdžios vyrai verkia, kad reikės „papildomų“ išlaidų. Suprask, reikės daugiau, nei pernai. Ir net paaiškina, kad tų „papildomų pinigų“ reikės paieškoti – ir gal net atimti iš kitų alkanų, gal net senų ir vaikų, ir gyvūnų, kad patenkintų augančius mokytojų apetitus. Ir sumokėtų už jų išlaidas, nes patys jie neišsilaiko, nieko negamina, tik išlaidauja. Ir kad mokytojai yra kalti, nes nori vis daugiau. Be to, dirbdami mokykloje ir namie – šildosi, vartoja vandenį ir tualetinį popierių.

Atskira apgavystė yra sugebėjimas įrodinėti, kad finansavimas švietimui jei ne didėja, tai bent jau nemažėja.

Ir kai mokytojai, neapsikentę apgaulės, melavimo ir apgavysčių – eilinį kartą pagrasina streikais, kažkaip vangiai nusprendžiama, kad su jais reikia susitarti. Pernai tuo tikslu buvo pasiųstas susisiekimo ministras. Irgi aukštas ir gražus. Dėl visko susitarė, netgi kažkas kažkokį susitarimą pasirašė. Gal buvusi ministrė, prieš išvykdama į Paryžių. Susitarime buvo minimi šimtas su trupučiu milijonai – kuriuos buvo prižadėta kažkada kažkam kažkaip sumokėti. Išaiškėjo, kad ne 2019 metais (veiksmas vyko 2018-ais). Ir kas dar liūdniau – pasirodė, kad tie, kurie tarėsi, neturėjo ministrų tarybos įgaliojimų, ir tas susitarimas yra niekinis. Ir todėl kitiems metams bus skirtas „padidėjimas“ apie 40 milijonų, vietoj žadėto šimto su trupučiu. Kad tas padidėjimas, įvertinant infliacijas ir kitas smulkmenas yra sumažėjimas, kažkaip niekas dėmesio neatkreipė.

Buvo entuziastingai pasidžiaugta, kad „Streiko nebus. Švietimo bendruomenė ir vyriausybė susitarė“. Kas susitarė, dėl ko susitarė ir kodėl. Pinigų tikrai nepadaugėjo. Žadėtasis šimtas milijonų jau nebefigūruoja. Žadama kažkam padidinti atlyginimus iki 10 procentų. Nuo 2020 metų rudens, kai žadėtojų tuo metu jau nebus valdžioje. Labai simptomiška yra kalba apie „vidutiniškai“ dešimčia procentų pakeliamus atlyginimus. Vidurkis yra labai gera sąvoka nesąmonėms ir apgavystėms paslėpti. Jeigu jis uždirba 10000, o jūs 100, tai jūsų abiejų atlyginimų vidurkis yra visai neblogas: 5050. Dėstytojai apgaudinėjami panašiai, pasakomis apie vidutinį 10 procentų padidėjimą kada nors. Kai kurie portalai – juokaudami ar nesusigaudę, netgi parašė, kad atlyginimai bus padidinti „dešimčiai procentų dėstytojų“.

Ir aukštųjų mokyklų profsąjunga, ir mokslo bei švietimo profsąjungos lyderis apsidžiaugę dar kartą pasirašė nežinia ką ir nežinia kodėl. Susitarime pilna juokingų žodžių. Atlyginimai bus didinami iki 10 procentų. Raktinis žodis yra „iki“. Nes iki 10 tai gali būti ir 2. Tuomet terminai yra nusakomi žodeliu „nuo“. O kaip žinome „nuo“ gali būti nežinia iki kada. Ir minėtasis „Vidutiniškai“ gali reikšti ką tik norite ir nežinia ką. Tik dar įdomesnis yra vakarykštis premjero komentaras apie susitarimus: „Tai, kas yra pasirašyta dabar, ir sutartys, kurios buvo pasirašytos, jos yra įgyvendinamos. To, kas įstatymiškai nėra patvirtinta, natūralu, kad įgyvendinti nėra teisinio pagrindo“. Gal jūs suprantate, apie ką čia, ir kodėl toks rūstus, teisingas ir beapeliacinis tonas. Ir kaip čia galima tuos žodžius interpretuoti.

Šitoje apgavystės dvasioje gyvenimas vyksta ir toliau. Ir kai atrodo, kad nebėra vilties ir išeities, kiekvienas gali apsispręsti asmeniškai ir savarankiškai. Kalbėdamas mokytojų suvažiavime, kviečiau mokytojus nestreikuoti, bet ir nepasirašyti jokių susitarimų. Idėja buvo pasitikrinti streikui neabejingų žmonių skaičių, gruodžio mėnesį paskelbus stojimo į profsąjungą mėnesiu. Stojantieji galėtų parodyti visokioms valdžioms, kad švietimo darbuotojai yra tyli, bet grėsmingai auganti jėga. Jeigu nusivylėte savo profsąjunga, kuri ir vėl pasirašinėja niekinius susitarimus, jeigu manote, kad etatinis mokytojų darbo modelis yra nesąmonė ir apgavystė. Jeigu suprantate, kad streikuoti ir reikšti savo nuomonę gali tik profsąjungų nariai. Jeigu pritariate idėjai, kad kuo daugiau profsąjungos narių, tuo geriau jie gali paremti vienas kitą – politiškai, finansiškai ir moraliai – stokite į tas profsąjungas, kurios vis dar kovoja, kurios mano, kad šios dienos susitarimai yra apgavystė.

Aš asmeniškai apsisprendžiau, ir nuo vakar, gruodžio 3 dienos, priklausau Švietimo darbuotojų profsąjungai – liaudyje žinomos, kaip Andriaus Navicko vadovaujamos profsąjungos. Prisipažinsiu, kad esu švietėjas. Tikiu švietimu.

Kviečiu mokytojus ir aukštųjų mokyklų dėstytojus, kiekvieną, kuriam rūpi švietimo problemos, kiekvieną, kuris dar tiki, kad kažką galima nuveikti, kovojant dėl mokytojų ir dėstytojų darbo sąlygų, dėl mokinių ir studentų, dėl viso švietimo proceso ateities, į šį sociologinį eksperimentą. Kiekvieno stojančiojo pareiškimas būtų rimta žinutė valdžiai, kad švietimas mums dar rūpi, kad mes dar tikimės kažką pakeisti, kad nesutinkame su apgavystės dvasia, klastos politika ir melo ekonomika.

Komentarai: 7

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

00:52
08:29
03:24

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min