Dabar populiaru
Publikuota: 2020 kovo 31d. 08:01

Liutauras Degėsys: Į mokyklą traukiam

Liutauras Degėsys Kiekvienas, kas turi vaikų, yra susidūręs su mokymosi problemomis. Kai kuriems netgi yra tekę prisiminti savo žinias, ir prisiminti – kaip daug jisai neprisimena. Atrodo, mokėsi žmogus kažkada ketvertą metų chemijos, o prisimena tik dvi formules: vandens ir kokios nors rūgšties. Iš keturių Niutono dėsnių – tik tą vieną, kurį naudoja kasdien: kad veiksmas lygus atoveiksmiui.

Nekalbėsim apie Pitagoro kelnes, astronomiją, biologiją ar literatūrą. Kartais jis net pagalvoja: kam vargau tiek metų, galėjau per pusvalandį išmokti tas dvi formules, ir rezultatas būtų tas pats. Kas ten vyksta toje mokykloje – irgi geriau nežinoti, tik susinervinsi. Gerai, kad tie mokiniai būna kažkur uždaryti iki 15 valandos, bent nesivalkioja gatvėmis ir nesėdi prie kompiuterio nuo ryto iki nakties.

O ir patys mokiniai, kai jiems sako, kad mokymasis – tai pasiruošimas gyvenimui, iš karto supranta, kad mokykla – tai ne gyvenimas, tik pasiruošimas. Tik laukimas, kol gyvenimas prasidės. Nes tikrasis gyvenimas prasideda, kai baigiasi tas neįdomus, nereikalingas, nuobodus negyvenimas, tas pasiruošimas – po pamokų, arba penktadienį, arba, kai atostogos. Dar ir virusas visai neblogai – įpučia tikro gyvenimo džiaugsmo ir vilties.

Kaip tie mūsų virusinio gyvenimo pokyčiai išryškina, padidina visokiausius procesus ir problemas. Iki šiol – nematomus, nepastebimus. Procesus, kurie gal ir būtų pasilikę kažkur sąmonės paraštėje: vyksta kažkas, kažkur ir kažkaip – ir gerai. Nesigilinkim, nekomplikuokim, nes tik galva paskaus. Geriau negalvoti, kad kamščiai miestuose išnyko ne tik todėl, kad visi dirba į namus ir iš namų, bet todėl, kad nutrūko pamokos ir paskaitos. Geriau nematyti, kad tai mokiniai, mokytojai ir studentai užkimšdavo gatves. Nes dar išaiškės, kad Lietuvoje yra beveik pusė milijono studentų ir mokinių. O dar maždaug 50 tūkstančių mokytojų ir apie 10 tūkstančių dėstytojų. Ko gero, kas penktas žmogus pats mokosi arba moko kitus.

Kaip tie mūsų virusinio gyvenimo pokyčiai išryškina, padidina visokiausius procesus ir problemas. Iki šiol – nematomus, nepastebimus.

Kaip gerai, kad mokyklose startavusi nuotolinio mokymo technika šiandien neišlaikė įtampos ir nulūžo. Atsirado pauzė ir galimybė pagalvoti, ar tas nuotolinis mokymas nors kažkuo skiriasi nuo paprasčiausio paskaitų, pamokų, seminarų ir senų užduočių perkėlimo ir demonstravimo ekrane. Nuo mokyklinės rutinos. Nuotoliniame mokyme gal nereikėtų organizuoti – kaip senoje mokykloje per dieną 5-6-7 pamokų. Gal pakaktų tik 2-3-4. Gal ir pamokų struktūrą būtų galima paįvairinti, pakeisti. Pirmadienį dėstyti tik vieną dalyką, pavyzdžiui, chemiją ir galbūt pakalbėti apie to dalyko ryšį, sąsajas su kitais dalykais – fizika ir biologija, o gal net ir su matematika.

Antradienį – sujungti istoriją su geografija, kad neatsitiktų, kaip tam veikėjui, kuris baigė gimnaziją ir liko įsitikinęs, kad buvo du Magelanai ir du Kolumbai. Mat apie vieną Magelaną ir Kolumbą jis buvo sužinojęs iš septintos klasės istorijos, o apie kitą Magelaną ir Kolumbą – iš aštuntos klasės geografijos. Ir tie istorijos ir geografijos magelanai ir kolumbai niekada nesusitiko jo galvoje.

Trečiadienį – reikėtų pagalvoti, kas galėjo sėdėti prie vieno stalo ir gerti vyną kartu su kokiu Liudviku XVI-uoju: koks tuo metu gyvenęs rašytojas, tapytojas, kompozitorius, mokslininkas ir filosofas. Nes rašytojai, tikriausiai, guli atskirame žinių stalčiuje (iš literatūros), kompozitoriai miega muzikos istorijos spintoje, tapytojai ilsisi meno istorijos dausose, o fizikai ir matematikai darbuojasi tiksliųjų mokslų vadovėliuose. Jie niekada nesusitinka mokinių galvose ir todėl prie vieno stalo atsisėsti negali.

Nuotolinio mokymo dėka gali išaiškėti, kad nei virtualiai, nei realiai fiziškai neįmanoma dirbti su 30 mokinių vienu metu.

Reikia turėti omenyje, kad nuotolinio mokymo motyvacija bus ne visai tokia, kaip kompiuteriniuose žaidimuose. Pradėję skaityti paskaitas nuotolinio mokymo eksperimente, universiteto dėstytojai nustemba, kad studentai taip susidomi transliacija, jog po seanso keletą valandų neišsijungia. Gal ne visi jie paskaitos metu važinėjosi dviračiu ir nespėjo sugrįžti į paskaitos pabaigą.

Nuotolinio mokymo dėka gali išaiškėti, kad nei virtualiai, nei realiai fiziškai neįmanoma dirbti su 30 mokinių vienu metu. Ir paaiškės, kad su tais 30 mokinių – niekada ir nebūdavo dirbama, nors jie ir sėdėdavo suoluose. Kaip naudinga būtų į nuotolinį mokymą pasižiūrėti, kaip į puikią galimybę sugriauti tą supelijusią mokymo sistemą ir sugalvoti ką nors naujo. Gal atsisakyti egzaminų.

Gal net užsimojus pamažu išnaikinti dalykinį mokymą, eksperimentuoti, testuoti naujas galimybes, o ne kelti į internetą tuos pačius pamokų planus, tas pačias užduotis ir džiaugtis – kokie tie mano mokymai puikūs ir amžini. Nes į nuotolinį mokymą kartais žiūrima kaip į laikiną nelaimę: tuoj-tuoj viskas baigsis ir grįšim prie senų, tradicinių pamokų. Arba sugrįžę į klases, jau būsim pasikeitę, patobulėję – įjungsim kompiuterius ir paleisim savo puikiuosius nuotolinius mokymus, o patys galėsime pailsėti ir atsigerti kavos. Ir viskas liks, kaip buvę, tik kompiuteriškiau, moderniau, nuotoliškiau. Kaip čia panašu į tuos, kurie „sėda ant dietos“, bet tik ir laukia, kada galės nuo tos dietos „nulipti“.

Kaip būtų blogai, jeigu nuotolinis mokymas virstų tiesiog mechanišku mokymu per televiziją – tokiu masiniu mokymu, visus vienu metu surenkant virtualiuose stadionuose. Nuotolinis mokymas galėtų tapti individualizuotu, su-asmenintu, o ne – nu-asmenintu santykiu. Pademonstruoti, kad mokymas yra bendravimas, tokių savotiškų tyrėjų bendruomenių kūrimas, kai grupelė žmonių drauge eina prie tiesos – tyrimo procese, pajusdami tiesų ir žinių atradimo džiaugsmą, o ne patirdami atsibodusių senų tiesų kartojimo neviltį. Kaip būtų gerai, kad nuotolinis mokymas netaptų tokiu monstrišku, masiniu, robotizuotu procesu. Tik čia ir vėl išaiškėtų, kad dirbti tokiu būdu – mokantis, veikiant, ieškant – galima tik nedidelėse grupėse, pageidautina, klasėse, kuriose būtų 10-12, o ne 30 mokinių.

Leiskite pasvajoti, kad tuomet pati pamoka galėtų panėšėti į bendraminčių vakarėlį, kur visi, prisijungę per zoomą, ir matydami vienas kitą ekrane – kalbasi, keičiasi nuomonėmis, diskutuoja ir sprendžia problemas. Pasinėrę į bendravimo, savęs tobulinimo, naujų idėjų atradimo palaimą. Prieš tai – pasiruošę, pasiskaitę ir atlikę užduotis namuose, pasirengimo vakarėliui metu. Tokioje zoominėje konferencijoje – pamokoje, mokytojas galėtų aktyviai bendrauti su kiekvienu sesijos dalyviu, jausti jų reakcijas, gauti klausimus ir pastabas, o dalyviai irgi galėtų matyti vienas kitą ir komentuoti vienas kito mintis ir veiksmus ir mokytis kartu.

Virusas galėtų suėsti senąją mokyklą. Virusas galėtų pamokyti, kad galima gyventi kitaip.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

08:43
06:47

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Skanumėlis

Video

02:17
05:19
02:24

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min