Ne, tai nereiškia, kad jau rytoj bus privatizuojamas Lietuvos paštas, o poryt gydysimės tik privačiose klinikose.
Tiesiog vienokias gražias deklaracijas pakeitė kitokios. Naujosios Vyriausybės programa – gal ir ne 100 procentų tas pats daiktas, koks buvo, bet labai panašus. Tik dabar jis – kitose rankose.
Pakalbėkime apie tuos keletą skirtumų. Pirmiausia – jau minėtos gražios deklaracijos. Jos kaip „Rally“ lipdukas ant seno opelio: gal ir parodo šeimininko ambicijas palenktyniauti, bet greičio tikrai neprideda.
Šioje srityje naujoji Vyriausybė kiek atsargesnė. Jeigu I. Ruginienė be jokių išlygų buvo užsimojusi stabdyti sveikatos paslaugų privatizavimą, tai M. Sinkevičius žada pirmiausia vertinti situaciją ir tik prireikus riboti šį procesą. Žodžiu, pasižiūrėsim, ar tas opelis gali važiuoti greičiau. Nuvarysim į autoservisą, paklausim meistro, kiek kainuotų remontas, o tada spręsim, ar verta važiuoti į lenktynes.
Buvusios Vyriausybės programoje buvo net du kartus įrašytas, bet niekur nedetalizuotas šūkis apie Lietuvos pašto paslaugų privatizacijos stabdymą. Dabar šio mistinio punkto nebeliko. Kodėl mistinio? Nes kalbėta ne apie pačios bendrovės ar jos pastatų pardavimą, o paslaugas, kurias jau seniai teikia ir privačios bendrovės. Tuo tarpu apskritai planai dėl pašto paslaugų abiejose programose praktiškai nesiskiria.
Nesąžiningo vaistų kainų didinimo ribojimas taip pat buvo skambi deklaracija, nes nesąžininga komercinė veikla ir taip yra draudžiama. Tiesa, atnaujintoje programoje nebeliko ir apčiuopiamo veiksmo: didinti konkurencingumą vaistų rinkoje. Jį pakeitė kitas, iš pažiūros konkretesnis, veiksmas: konkurencingumą turėtų kelti valstybinės vaistinės.
Čia dar viena sritis, kur vietoj konkrečių pažadų M. Sinkevičiaus Vyriausybė pasirenka atsargias, aptakias formuluotes. Neaišku, ar tikrai ligoninėse bus kuriamos valstybinės vaistinės. Težadama įvertinti galimybes tobulinti teisinę bazę, leidžiančią veikti tokioms vaistinėms.
Skaičiuojam, kiek kelių atsitraukti čia palikta. Programa kalba ne apie teisės aktų keitimą ir net ne apie jų įvertinimą, o tik apie galimybių juos tobulinti įvertinimą.
Daugiau atsargumo ir dėl mokesčių. Buvusi Vyriausybė buvo juodu ant balto užrašiusi: neįvedinėsime naujų mokesčių. Naujojoje programoje tokio pažado nebeliko. Šiandien, kol ekonomika auga ir iš dangaus krenta pensijų fondų pinigai, apie naujus mokesčius galvoti nereikia. Bet negali žinoti, ar nereikės rytoj. Taigi Vyriausybė nori pasilikti laisvas rankas, jei staiga prireiktų ieškoti, kaip padidinti biudžeto pajamas.
Palyginus dvi programas nesunku atspėti, kokie buvo „Nemuno aušros“ prioritetai: iš naujo įvertinti valstybės valdomų įmonių procesų valdymą bei peržiūrėti sandorių grynaisiais pinigais ribojimą. Nebelikus šio koalicijos partnerio, Vyriausybės programoje nebeliko net užuominų į šiuos punktus.
Vienas didesnių programos atnaujinimų – daugiau dėmesio ekonomikos konkurencingumui. Vien šis žodis programoje minėtas beveik du kartus dažniau. Kai kur konkurencingumas atsirado labiau kaip redakcinis papildymas. Štai I. Ruginienė norėjo konkurencingų šildymo kainų ir ginti vartotojus nuo energetikos įmonių manipuliavimo kainomis. M. Sinkevičius nori to paties, bet dar ir konkurencingų elektros kainų.
Didesnis pokytis – akcentas Lietuvos konkurencingumui užsienio politikoje. Prie ekonominio konkurencingumo prisidėtų ir planas neapmokestinti reinvestuojamo pelno.
Tačiau ir šis punktas, galėjęs tapti Lietuvos konkurencingumo šūkiu, – aptakus, be tvirto pažado. Vyriausybė ketina parengti teisės aktų pakeitimus, numatančius pelno mokesčio sistemos pertvarką, siekiant sudaryti galimybes neapmokestinti reinvestuojamo pelno. O juk buvo galima pasakyti ambicingai ir tiesiai šviesiai: „Neapmokestinsime reinvestuojamo pelno“.
