Biografinis filmas vaizduoja norvegų premjero Vidkuno Kvislingo, pasiprašiusio Hitlerio užgrobti Norvegiją, paskutines gyvenimo dienas kalėjime ir teisme iki įvykdant mirties bausmę už valstybės išdavystę. Kaltinamojo pokalbiuose su dvasininku ryškėja veikėjo „vertybinis konfliktas tarp melo ir tiesos“. Jis dėl nieko nesigaili, jis nekaltas, jo intencijos buvo geros, ir tada jis dirbo Norvegijai.
Žiūrovų akyse atskleidžiama istorinio veikėjo moralės išklotinė atitinka valdančiųjų daugumą su aušriniais sukergusios Vilijos Blinkevičiūtės ir Gintauto Palucko veikimo ir mąstymo principus taip taikliai, kaip jūsų atlikta namo nuotrauka atitinka to paties namo vaizdą iš „Google Maps“. Nors socialdemokratų vedlių veiksmų turinys, žinoma, skiriasi nuo norvegų tautos išdaviko ir filmo pagal jo biografiją personažo, mūsiškiai kairieji veikia pagal labai panašų elgesio modelį.
Tiek socdemų, tiek Kvislingo pamatiniam būdo bruožui įvardinti tinka paprasta, tik ne visada plika akimi pastebima kategorija: tai yra pasiteisinimas. Jų pasiteisinimams galo nematyti, todėl žodis gali būti vartojamas tik daugiskaita.
