Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 26d. 08:06

Marijus Gailius: Tuoj ruduo. Ir vėl dusinsime „mažules“ spūstyse?

Marijus Gailius Praėjusį penktadienį Vilnius vėl atsigavo, nes daug automobilininkų buvo išriedėję į Baltijos kelią. Panašiai miestiečiai trumpam atsijungė iš mašinų valdomos „Matricos“ praėjusį savaitgalį vykstant velomaratonui, kai dalis sostinės centro buvo išvalyta nuo įprasto atributo – automobilių.

Bet vėl ateina rugsėjis, vėl laukia kartūs kamščių rūpesčiai ir vargai, kuomet „ratas ant ašies braškėdams sukasi sunkiai“. Mes, vairuotojai, manome, kad racionaliai pasirenkame važiuoti automobiliu, nes, na, taip neva laisvi žmonės daro. Tačiau iš tikrųjų seniai nebepastebime, kokie esame savo žalingų įpročių vergai. Tad laisvės ritualo proga ir pakalbėkime apie užsilikusią lėtinę mūsų nelaisvę.

Būtent dėl šitos nelaisvės dabar negalime susitarti ir dėl automobilių taršos mokesčio, nes vos apie tai prasižioję įsiveliame į tamsią iracionalią sferą. Iš pradžių prasižiojo Algirdas Butkevičius, paskui savo žodį tarė buvęs aplinkos ministras Kęstutis Navickas (ir atseit dėl per anksti paskelbto oro taršos plano šovė lauk iš posto). Dabar šitą taršos polką su skudučiais toliau trypia Kęstutis Mažeika, tik nei į taktą, nei į mietą.

Nes lietuviui žinia apie automobilio mokestį primena spyrį, nuo kurio tarsi futbolininkams gynybinėje grandinėje nevalingai norisi apsisaugoti griebiantis už sėklidžių. Ir tai nėra vien posovietinio mentaliteto reliktas, kaip daug kas mano: šitą lietuvišką judėjimo ir įvaizdžio archetipą talentingai aprašė dar Kazys Boruta, kurio „Baltaragio malūne“ vaikinas Girdvainis, netekęs savo obuolmušių, pakvaišta. Šiandienos lietuviui tie obuolmušiai – tai lendkruizeriai ir šiaip opeliai mūsų gatvėse ir daugiabučių ex-žolynuose.

Mano opelis savo paskutinį kvapą išleido per birželio kaitrą, kai neatlaikė variklis keliaujant nuo ežerų. Jeigu dabar jį apmokestintų (benzinas, 1,2 l), mokėčiau už kiemo papuošalą. Nes kol kas netaisau – nereikia. Staiga liepą subjuro orai, tad ir prie ežerų skuosti nebeliko tokio poreikio.

Nes lietuviui žinia apie automobilio mokestį primena spyrį, nuo kurio tarsi futbolininkams gynybinėje grandinėje nevalingai norisi apsisaugoti griebiantis už sėklidžių.

Užtat atradau mašinų nuomos programėles. Ir viskas pasidarė aišku.

Iš karto net buvo sunku patikėti, kad 407 km kelionė nuomotu elektromobiliu atsiėjo 32 eurus. Dievaži, tai juk visiškai tokios pačios sąnaudos, kokių būtų pareikalavęs nudususysis opelis (7l/100 km). Tik vienas nemenkas skirtumas: savo reikalus sutvarkiau vykdamas naujutėle mašina, kuri ne tik greit įsibėgėja, yra prikrauta visokių neregėtų elektroninių gudrybių, neteršia aplinkos išmetamosiom dujom ir triukšmu, bet ir neverčia sukti galvos dėl draudimo, padangų ir rūpesčio, jeigu sugestų.

Norėdamas visam laikui persėsti į tokį elektromobilį, tai yra jį įsigyti, portalams turėčiau parašyti 700 straipsnių. Tuomet ratai tarnautų tik man ir vien tik man, o likusius 95 proc. laiko stovėtų kieme, kaip įprastai nutinka įsigijus asmeninį automobilį – tai parodė transporto tyrėjo Paulo Barterio atlikti apskaičiavimai. Nuomos atveju vienintelis nepatogumas – mašiną kaip telefoną reikia įjungti nakčiai į krovimo lizdą.

Deja, kauniečiai ir klaipėdiečiai to nesupras. Jų nelaimei, šita kone futuristinė paslauga veikia tik sostinėje ir vienu metu ja gali naudotis vos šimtas išrinktųjų vairuotojų – kol kas tik tokia pasiūla. Bet kuriuo atveju akivaizdu: infrastruktūra, galinti iš dalies išvaduoti mus nuo transporto sukeliamų rūpesčių, jau sukurta. Ir sparčiai plėtojasi.

Į susisiekimo nuomos sektorių, šalia „Spark“ ir „City Bee“, atėjus „Bolt“ paspirtukams, gal net galime tikėtis rinkos sprogimo, kaip nutiko, kai į telekomunikacijų sektorių įsiveržė trečiasis žaidėjas ir Lietuva pamažu tapo viena iš ryšio lyderių pasaulyje. „Susisiekimo paslaugų“ direktorė Modesta Gusarovienė per „Žinių radiją“ ištarė tokį skaičių: vienas dalijimosi automobilis iš gatvių išima 12 asmeninių mašinų. Tai ko dar trūksta?

Mašinų mainai gali sukelti nepatogumų, nes iki nuomojamo transporto tenka paėjėti, numinti dviračiu arba pavažiuoti stotelę kitą. Plečiantis šiam judėjimo modeliui tikriausiai bus pasiektos lubos, kai savo automobilių atsisakę gyventojai staiga vieną rytą per piką rajone apskritai neras laisvos nuomojamos mašinos, nes jas visas vaikų pristatymui į mokyklą ir kelionei į darbą jau bus išsinuomoję kaimynai. Bet net tokia problema išsprendžiama žmonėms pasitelkus truputėlį išmonės, o įmonėms patobulinus logistiką arba kartais, tebūnie, išsikviečiant taksi. Beje, norvegai per programėlę „Nabobil“ jau dabar aktyviai nuomoja asmenines mašinas savo kaimynams, taip kompensuodami transporto išlaikymo sąnaudas ir atlaisvindami parkavimo vietas.

„Susisiekimo paslaugų“ direktorė Modesta Gusarovienė per „Žinių radiją“ ištarė tokį skaičių: vienas dalijimosi automobilis iš gatvių išima 12 asmeninių mašinų.

Jeigu mainai prigytų masiškai ir taip sumažėtų spūstys, žmonės į darbą galėtų nukeliauti, pavyzdžiui, vos per dešimt minučių. Pagal dabartines kainas, pirmyn-atgal tokia kelionė atsieitų apie 4 eurus. Šitaip miestiečiai sutaupytų ne tik laiko ir sveikatos, bet ir pinigų: rutininio važiavimo namai-darbai-namai sąnaudos per metus sudarytų vos 1000 eurų. Apskritai elektromobiliu nuvažiuoti 100 km atsieina apie eurą. Utopija?

Ne, turbūt tai neišvengiama tikrovė. Tūkstantmečio kartai nebūtina turėti nuosavos mašinos. Pinigus smagiau leisti kavai ar kraftiniam alui, tai yra patirčiai, negu tepaluotam žvėriui. Be to, vairuodamas negali nuolat tikrintis savo instagramo ar reaguoti į tinderio ryšius, skirtingai nei išsikvietęs uberį.

O svarbiausia, kad neturėti mašinos tokiose sostinėse kaip Vilnius reiškia, kad žmonės gali išsivaduoti iš sau aklom prisimestų pančių. Kadangi dauguma vairuotojų retai mato save iš šalies, galiu paliudyti, kad dauguma jų atrodo kaip prie sušaudymo sienos sustatytų nuteistųjų eilė: pasmerkti ir vieniši, žiūrintys tuščiom akim į tolį (tiksliau, į artimiausios mašinos priekyje valstybinius numerius) ir galvojantys, kad savo vaikams ir šįvakar skirs laiko viena valanda mažiau (nes gaišo laiką spūstyse).

„Jokiu būdu nesakome, kad automobilis iš principo yra blogis“, – tarė M.Gusarovienė toje pačioje laidoje. O gal vis dėlto pasakykime, pripažinkime sau pagaliau? Gal metas nutraukti šitą visuotinio susitarimo tylą?

Juk važiuoti automobiliu mieste į darbą yra ne tik kančia, bet ir žala: kvėpuojantiems – nuo kietųjų dalelių, o planetai – nuo anglies dvideginio. Turbūt nėra kito tokio žalingo įpročio, kuris būtų toks beprasmiškas. Alkoholis, rūkymas ir atsitiktinis seksas – irgi žalingi užsiėmimai, bet jie bent kelia malonumą. Automobilis, jeigu jis nenaudojamas rekreaciniais, sportiniais tikslais arba kroviniams su siuntomis pervežti, nekelia jokio malonumo – jis frigidiškas ir net nesvaigina (jeigu neskaitysime apsvaigimo nuo dyzelinio variklio išmetamų teršalų). Tiesa, iš didžiųjų miestų bent Klaipėdoje automobiliai yra naudojami daugmaž pagal paskirtį – jie skirti pasiekti tikslą, o ne merdėti spūstyse. Turbūt tai lemia miesto topografija, sudaryta iš trijų pagrindinių jį padalijančių arterijų.

„The New Yorker“ autorius Nathanas Helleris savo straipsnyje „Ar automobilių era buvo siaubinga klaida?“ sako, kad „Visą amžių mes mylėjome savo mašinas, bet meilė buvo be atgalinio ryšio“. Tačiau mes vis dar trokštame mašininio artumo. Todėl finansų įmonei „General Financing“ atrodo visiškai natūralu naujausioje autolizingo paslaugų reklamoje automobilį lyginti su moterimi. „Užteks žiūrėti į kitas – įsigykite savo mažulę“, – ragina balsas už kadro, trims vaikinams kempinėms trinant roverį ir šokant suktukus reto primityvumo reklamoje, staiga grąžinančioje į praeitį, kuomet moters apvalumai buvo lyginami su dešromis.

Tūkstantmečio kartai nebūtina turėti nuosavos mašinos. Pinigus smagiau leisti kavai ar kraftiniam alui, tai yra patirčiai, negu tepaluotam žvėriui.

Keliaudamas iš darželio pasiimti vaiką dviračiu per lietų (ir tai joks nepatogumas – vasarinis gaivus lietus) skaičiavau vairuotojus besiformuojančioje spūstyje. Atsitiktinė statistika patvirtino daugiamečių stebėjimų rezultatus: 8 iš 10 vairuotojų kūrena savo mažules vieni. Todėl mums reikia ne tik automobilių mokesčių. Reikia dar didesnių akcizų. Dar brangesnio stovėjimo miesto centre, kaip dabar racionaliai siūlo „Susisiekimo paslaugos“.

Mums reikia išsivaduoti patiriant plaukus košiantį vėją riedant paspirtuku. Pajusti taikų ir ekologišką važiavimą išnuomotu elektromobiliu. Nebebijokime. Arba, kaip pasakytų vergovės mašinoms alegorijos „Matrica“ pagrindinis veikėjas Neo, kuris turėtų sugrįžti į ekranus ketvirtojoje filmo dalyje:

Žinau, kad tu ten. Aš tave jaučiu. Žinau, kad bijai. Tu bijai mūsų. Bijai pokyčių. Nežinau, kokia bus ateitis. Neatėjau čia tau pasakyti, kuo visa tai galiausiai baigsis. Aš atėjau čia pasakyti, nuo ko visa tai prasidės. Aš dabar ketinu išjungti savo mainų programėlę ir tada parodyti žmonėms tai, ko tu jiems nenori parodyti. Ketinu jiems parodyti pasaulį be tavęs. Pasaulį be dyzelinių ir benzininių variklių, be spūsčių ir gedimų. Pasaulį, kuriame viskas įmanoma. O nuo kurio taško mes atsispirsime, pasirinkti palieku tau.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

01:56
00:12
00:51

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min