Dabar populiaru
Publikuota: 2017 vasario 7d. 14:28

Marius Bagdonas: Metai prie LFF vairo – E.Eimontas šluoja bachūriškas liekanas

Marius Bagdonas Praėjusių metų sausį po nemažą šurmulį sukėlusios rinkimų kovos Edvinas Eimontas galiausiai perėmė Lietuvos futbolo federacijos gairelę iš „bachūriškomis“ manieromis garsėjusio ir FNTT slenksčius mynusio Juliaus Kvedaro. Gavęs naują postą 40-metis kėdainietis ne tik pradėjo mosuoti permainų šluota, bet ir demonstratyviai plėšti iš senumo pageltusius Kauno kriminalinio pasaulio autoritetų plakatus nuo LFF sienų. Federacijos fasadą jau pirmaisiais E.Eimonto vadovavimo metais buvo nuspręsta perdažyti baltai, tačiau ar nuo to šioje organizacijoje tapo šviesiau?

Signalai – daugiau nei akivaizdūs

Realūs darbai žmogiškųjų išteklių srityje, nepaisymas senųjų autoritetų ir bandymas organizacijai suteikti šiuolaikinį veidą nustebino ne tik E.Eimonto kritikus, tačiau ir buvusius šalininkus.

Įveikus pirmą posūkį dar turbūt nereikėtų daryti išvadų, ar pasirinktas maršrutas yra teisingas, tačiau bet kuriuo atveju ieškoti išeičių yra visada geriau, nei taškytis toje pačioje užrūgusioje baloje, kaip buvo keletą pastarųjų metų.

E.Eimontas ne kartą yra sakęs, kad LFF darbai yra daugiausia vertinami per nacionalinės rinktinės rezultatų prizmę ir, ko gero, jis yra teisus. Tačiau tenka pripažinti, kad per šiuos metus renesanso požymius rodė ne tik Vyčiu pasipuošę futbolininkai. Permainų vėjai gaiviai pūtė ir Liepkalnyje.

Būta aiškių požymių, jog ilgai vėtyta ir mėtyta organizacija stovi ties permainų skardžiu, nuo kurio pradėjo lėkti ne viena įžymi galva.

Būta aiškių požymių, jog ilgai vėtyta ir mėtyta organizacija stovi ties permainų skardžiu, nuo kurio pradėjo lėkti ne viena įžymi galva. Iš ankstesnių darbo su J.Kvedaru metų E.Eimontas puikiai žinojo, jog sumuginti dumblą pelkėje užtenka dviejų rankų ir storo baslio, bet visam šiam purvui iškuopti prireiks darbščios komandos. Ne tik kastuvų, kuriuos drąsiai už UEFA pinigus pirkdavo jo pirmtakas.

Julius Kvedaras, Robertas Tautkus, Vladimiras Buzmakovas – trys nemenką pėdsaką šalies futbolo istorijoje įmynusios, bet bendravimui su žiniasklaida alergiškos asmenybės, kurioms buvo parodytos durys.

Taip senosios plejados funkcionieriams buvo pasiųstas aiškus signalas, kad juos saugantis lukštas tapo gerokai plonesnis, nei buvo visų bičiulio Juliaus laikais. Kita vertus, lyginant pagal šiuolaikinės organizacijos standartus, LFF vis dar išlieka vieta, kurioje pernelyg nepersistengiant patogu gyventi.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./LFF prezidentas Edvinas Eimontas
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./LFF prezidentas Edvinas Eimontas

Apsivalyti paradinį rūbą ir susigrąžinti tikėjimą nacionaline komanda LFF pavyko, dabar belieka išmėžti piramidės apačią. O tai padaryti bus gerokai sudėtingiau. Senojo sukirpimo klerkų koncentracija šiuose sluoksniuose yra gerokai tirštesnė, o blogiausia – dauguma jų po trejų metų vėl turės balsavimo teisę.

Užsigavęs ir pajutęs grėsmę prarasti turimas pozicijas, senasis elektoratas tuoj pat gali nuo E.Eimonto nusisukti ir atsigręžti į kur kas savo mentalitetu artimesnį bei iš šios sistemos iškilusį dabartinį federacijos generalinį direktorių Nerijų Dunauską.

Taigi prezidentas su naujosiomis savo idėjomis turi laviruoti ir būti slidus, o neretai prisiminti ir kiekvienam sodininkui iki kaulų smegenų žinomą tiesą, jog svarbiausia – kantrybė.

Trenerio korta virto koziriu

Nacionalinei komandai praeityje vadovavęs Kęstutis Latoža kadaise sau būdingu stiliumi yra vaizdžiai pašmaikštavęs, jog Lietuvoje ant vyriausiojo rinktinės trenerio galvos daugiau krenta ne atsakomybės, o kankorėžių, bet panašu, kad naujasis komandos dirigentas Edgaras Jankauskas šios krušos neišsigando.

Senosios plejados funkcionieriams buvo pasiųstas aiškus signalas, kad juos saugantis lukštas tapo gerokai plonesnis, nei buvo visų bičiulio Juliaus laikais.

Šalies futbolo batutą į rankas pagaliau paėmė žmogus, savo titulais lenkiantis visus buvusius strategus, o jo vadovaujamas orkestras pradėjo griežti tokiais sąskambiais, kokių negirdėjome jau seniai.

Turėjome apsčiai pavyzdžių, jog uždaros LFF politikos susijungimas su užvertais protais, kokiais drąsiai galima laikyti agentu dirbusį Raimondą Žutautą ar principingai Vilijampolės madų politikos taip ir neišsižadėjusį Igorį Pankratjevą, veda į pražūtį.

Į karštą kėdę su savo komanda sėdęs E.Jankauskas pirmiausia pareikalavo, kad būtų nukirstos visos nacionalinio trenerio figūrą ir Stasį Stankų jungusios gijos, kuriomis Futbolo techninio vystymo asociacijos prezidentas manipuliuodavo treneriu tarsi marionete. „Amžini“ asistentai ir „patarėjai“, kokiais buvo Vitalijus Stankevičius ir Stasys Baranauskas, galiausiai prarado postus, o vietoj jų pasirinkti ambicingi, smalsūs ir šiuolaikinio futbolo realijas kur kas greičiau ir geriau perprantantys jauni specialistai.

Sauliaus Čirbos nuotr./Edgaras Jankauskas
Sauliaus Čirbos nuotr./Edgaras Jankauskas

Nauji vėjai pasaulio čempionato atrankos metu pūstelėjo taip stipriai, jog ne tik vėl įžiebė tikėjimo laužą dar visai neseniai su žemėmis maišyta komanda, bet ir sausakimšai užpildė LFF stadioną rungtynėse su grupės autsaidere Malta. To mūsų šalies futbolo istorijoje dar nebuvo. Trnavos lietus gerokai atvėsino įsisvajojusių lietuvių ambicijas, tačiau net po skaudžios slovakų pamokos Lietuvos sirgaliai futbolininkus išlydėjo plojimais ir dėkojo už pastangas.

Turbūt net pats E.Jankauskas nesitikėjo, kad jo vadovaujama komanda vos per vienerius metus iš Europos futbolo zimagorų taps kietu riešutu, su kuriuo turi skaitytis net ir stipriausios žemyno komandos.

Kita vertus, tiek pats treneris, tiek E.Eimontas puikiai suvokia, kad ši sėkmė yra labai trapi, o futbolas dažniausiai primena kalną, į kurį kopi lėtai, bet nusileidi labai greitai.

E.Eimontas puikiai suvokia, kad ši sėkmė yra labai trapi, o futbolas dažniausiai primena kalną, į kurį kopi lėtai, bet nusileidi labai greitai.

Bet net ir kalbant apie vėliavą, kuria sėkmingai buvo mojuojama visais 2016-aisiais, metų pabaigoje nebuvo išvengta liapsusų. Blankiais rinktinės rezultatais keletą pastarųjų metų maitinti futbolo vadovai nesusizgribo įtraukti E.Jankausko pavardės į geriausių šalies metų trenerių rinkimus, nors strategas juos būtų nesunkiai laimėjęs.

Kitas nesusipratimas – kai antrą vietą geriausių futbolininkų rinkimuose užėmęs Ernestas Šetkus specialiai atvyko į uždarymo šventę iš Nyderlandų, tačiau jam net neatsirado vietos ant scenos, kad galėtų ištarti padėkos žodžius savo artimiesiems ir treneriams.

Idėjos atmiežiamos vakarietiška patirtimi

Kitas sveikintinas dalykas – LFF vis drąsiau atsiveria vakarietiškoms Aurelijaus Skarbaliaus idėjoms. Nors dar visai neseniai į Danijoje dirbantį specialistą daugumą LFF viršūnėlių žiūrėjo su tam tikra panieka, pirmiausia baimindamiesi netekti savo šiltų kėdžių, galiausiai ir jos suprato, kad nuokalnės mentalitetu į aukštumas neįkopsi, o nuo vakarietiško futbolo pasaulio mus skirianti praraja vis didėja.

Frontzone sport nuotr. /Aurelijus Skarbalius
Frontzone sport nuotr. /Aurelijus Skarbalius

Teko jaukintis žodžio kišenėje neieškantį vilnietį, nors šis anksčiau ne kartą drąsiai bedė į lietuviško futbolo skaudulius. Taip LFF iš dalies pripažino, kad nukaršusiais principais suprojektuota S.Stankaus jaunimo ugdymo sistema vaisių neduoda ir ją būtina modernizuoti.

A.Skarbalius įsipareigojo trejus metus rengti kursus šalies vaikų ir jaunimo treneriams, konsultuoti juos bei supažindinti su naujomis treniruočių metodikomis.

Kartu su juo prie rungtynių analizės sistemų ne vienerius metus dirbęs Marius Babravičius buvo pakviestas į nacionalinės rinktinės trenerių štabą ir kartu su Roku Garastu per šiuos metus rinktinei padėjo padaryti tokį kokybinį šuolį, kokio mūsų futbolas nuo Jose Couceiro ir Deivido Šembero kartos laikų nežengė per visus tuos metus kartu sudėjus.

Per šiuos metus rinktinei pavyko padaryti tokį kokybinį šuolį, kokio mūsų futbolas nuo Jose Couceiro ir Deivido Šembero kartos laikų nepadarė per visus tuos metus kartu sudėjus.

Paskutinis ėjimas – vėlgi sunkiai įsivaizduodamas J.Kvedaro ir S.Stankaus vadovavimo laikais, tačiau naujoji LFF valdžia išdrįso jį žengti. Pirmą kartą nepriklausomos šalies istorijoje jaunimo rinktinei vadovaus užsienio specialistas – to paties A.Skarbaliaus geras bičiulis Caritas Falchas.

40-metį daną priimti naują iššūkį paskatino būtent lietuvis. Danijos futbolo sąjungoje ne vienerius metus išdirbusio jaunųjų futbolininkų ugdymo sistemos architekto profesionalumu mūsiškiai galėjo įsitikinti Lietuvoje skaitytų seminarų metu.

Neįtikėtina, kad Vykdomasis komitetas patvirtino C.Falcho kandidatūrą, o tai reiškia, kad S.Stankaus įtaka jaunųjų futbolininkų rengime bus dar labiau apribota. Sunkiai įsivaizduojama, kad iš Skandinavijos atvykęs specialistas galėtų klausyti sovietinių vadovėlių autoriaus nurodymų, kuriuos futbolininkus reikia leisti į aikštę, ir taip kartu derinti trenerio ir agento darbą.

Čia naujieji LFF vadovai parodė stuburą, tačiau grėsmė, kad S.Stankus ir toliau gali užsakinėti muziką kalbant apie jaunių futbolo rinktines – vis dar išlieka.

Kol S.Stankus šūkalioja Nacionalinės futbolo akademijos koridoriuose ir LFF stadiono tribūnose, tol jaunieji šalies futbolininkai atrodo tarsi būtų apsiavę nesunešiojamas klumpes, kai jų varžovai pro šalį vis didesniais greičiais skrieja avėdami naujausių modelių „Adidas“ ar „Nike“ sportbačiais.

Jaunių futbolas – dar vis kaunietiškuose čiuptuvuose

Nors iš pradžių sausio pabaigoje buvo ketinama paskelbti ir U-17 bei U-19 jaunių rinktinių trenerių pavardes, LFF nusprendė kuriam laikui atsitraukti.

Vieša paslaptis, jog vadovauti devyniolikmečiams kuluaruose favoritu yra įvardijamas geras S.Stankaus bičiulis Vytautas Vaškūnas.

Jaunieji šalies futbolininkai atrodo tarsi būtų apsiavę nesunešiojamas klumpes, kai jų varžovai pro šalį vis didesniais greičiais skrieja avėdami naujausių modelių „Adidas“ ar „Nike“ sportbačiais.

Praėjusiais metais būtent S.Stankus skandalingomis aplinkybėmis parūpino V.Vaškūnui šiltą prezidento vietelę Lietuvos vaikų ir jaunių futbolo asociacijoje (LVJFA), nors šalies futbolo pasaulis iš pykčio tuo metu ūžė tarsi bičių avilys.

Kad kauniečiui įžūlumo netrūksta, tapo akivaizdu jam bet kokia kaina siekiant naujų antpečių. Nors Vykdomasis komitetas dar mėgino kuriam laikui atidėti rinkimus, norėdamas išsiaiškinti, kodėl prieš pat konferenciją narių skaičius buvo strimgalviais padidintas penkiais balsais, leidžiant balsuoti net sekretorei ir buhalterei, šių rekomendacijų nebuvo paisoma.

Valdo Knyzelio/LFF nuotr./Stasys Stankus
Valdo Knyzelio/LFF nuotr./Stasys Stankus

Dėl tokio savivaliavimo viešai niršo Lietuvos futbolo autoritetai Algimantas Liubinskas ir D.Šemberas, bet Kauno atstovams išlaikyti savo įtaką federacijoje bet kokia kaina buvo pernelyg svarbu. V.Vaškūnas nė nebandė atsitraukti ir galiausiai gavo pareigas.

Dar vieną trenerio arogancijos išraišką futbolo visuomenė išvydo per metinį jaunių rinktinių rezultatų aptarimą. Nors V.Vaškūno vadovaujama komanda praėjusiais metais žaisdama namuose taip ir nesugebėjo atsiplėšti nuo Europos čempionato atrankos turnyro grupės dugno, strategas gyrė savo auklėtinių žaidimą ir įžvelgė vien tik pozityvius dalykus.

Per keletą metų V.Vaškūnas susikūrė vardą tokio trenerio, kuris perskaitytomis psichologinėmis knygomis didžiuojasi labiau nei futbolo išmanymu. Bet akivaizdu, kad vien psichologija rungtynių nelaimėsi. Ypač jei nesi Jose Mourinho.

Akivaizdu, kad vien psichologija rungtynių nelaimėsi. Ypač jei nesi Jose Mourinho.

Maža to, Kaune vykusio metinio aptarimo metu kaunietis demonstratyviai atkišo savo krūtinę dar prieš specialistams paleidžiant kritikos strėles. Aptardamas savo auklėtinių rezultatus ir paskutinę vietą grupėje, V.Vaškūnas rado vietos išreikšti nepasitenkinimui, jog žiniasklaida puola jo prietelių S.Stankų, taip pat, jog aptarinėjamos jo ir žmonos, buvusio Kauno nusikaltėlių šulo Remigijaus Daškevičiaus našlės, linksmybės naktiniuose klubuose.

Iš neseniai Sankt Peterburge vykusio Valentino Granatkino atminimo turnyro V.Vaškūno aštuoniolikmečiai taip pat grįžo nieko nepešę – vos 13-a vieta. Bet stratego asistentas Henrikas Grigas ir šį pasirodymą ataskaitoje pavadino „sėkmingu tiek proceso, tiek rezultatų prasme“.

Tačiau V.Vaškūnas ir toliau nestokoja atkaklumo, norėtų išlikti abiejuose postuose ir toliau auklėti Lietuvos futbolo atžalyną. Tai patvirtina ir faktas, kad po 15min straipsnio „Neįtikėtinas anšlagas: treniruoti Lietuvos futbolo rinktines veržiasi portugalai, ispanai, vokiečiai, uzbekai“ pasirodymo tiek pats strategas, tiek jo aplinkos žmonės puolė pudruoti pastaruosius blankius rezultatus šiek tiek sėkmingesniais ankstesnių metų pasiekimais bei puikia atmosfera komandoje.

Spaudimas žurnalistui turbūt nėra pats geriausias dalykas, kuriuo derėtų užsiimti paskutinę vietą atrankos varžybose užėmusios komandos treneriui, tačiau kai gyveni pagal Slabodkės skersgatvių taisykles, viskas atrodo kur kas primityviau.

O, kad geras ir pozityvus klimatas nėra taip svarbu, jei užimama paskutinė vieta atrankos grupėje, praėjusių metų pabaigoje pripažino ir futbolo specialistai, tarp jų – NFA direktorius Valdas Urbonas bei buvęs ilgametis nacionalinės rinktinės strategas Benjaminas Zelkevičius.

Spaudimas žurnalistui turbūt nėra pats geriausias dalykas, kuriuo derėtų užsiimti paskutinę vietą atrankos varžybose užėmusios komandos treneriui, tačiau kai gyveni pagal Slabodkės skersgatvių taisykles, viskas atrodo kur kas primityviau.

Įdomiausia, kad B.Zelkevičiaus vadovaujama Trenerių taryba yra patariamasis LFF organas ir teikė savo rekomendacijas dėl būsimų jaunių ir jaunimo rinktinių trenerių atrankos komisijai.

Į septyniolikmečių komandos postą nusitaikęs su jaunimu taip pat ne vienerius metus dirbęs šilutiškis Svajūnas Česnulis. Jam palankumą taip pat rodo senieji LFF vilkai, bet kaip ir V.Vaškūno, taip ir S.Česnulio komandos rezultatai praėjusioje atrankoje atrodė skurdžiai – turnyro lentelės apačia.

Taigi, jeigu C.Falcho išrinkimas nebuvo tik demonstratyvus viešųjų ryšių triukas ir U-17 bei U-19 rinktinių vairininkai bus renkami pagal tuos pačius kriterijus, savo postų V.Vaškūnas ir S.Česnulis turėtų neišsaugoti.

Caritas Falchas, Vytautas Vaškūnas ir Svajūnas Česnulis
Caritas Falchas, Vytautas Vaškūnas ir Svajūnas Česnulis

Jaunimo rinktinei dirigavusiam Antanui Vingiliui nepadėjo net pakili atrankos pabaiga, kai buvo įveikti Slovėnijos bendraamžiai ir sužaista lygiosiomis su Italija, tad septyniolikmečių taškas per trejas dvikovas ir visi pralaimėti devyniolikmečių mačai atrankos turnyruose namuose taip pat privalo būti įvertinti atitinkamai.

„Bachūriško“ tvaiko dar – per akis

Tačiau jaunių ir jaunimo rinktinės bei varguoliški jų rezultatai – tik labiausiai akį rėžiantis ir geriausiai matomas girgždančios Lietuvos futbolo sistemos atspindys. Kur kas daugiau purvo koridoriuose ir kabinetuose.

Ir toliau stambią LFF darbuotojų dalį sudaro tetos, dėdės, sūnūs, žmonos ir kiti giminaičiai, o šios dėdžių ir dėdienių etiketės nuo vadovaujamos organizacijos nuplėšti pirmaisiais metais E.Eimontui nepavyko.

Maža to, neišvengta atvejų, kai ne vienerius metus futbolui atidavę žmonės galiausiai prarado postus, o jų vietas užėmė „savi”.

Ir šioje vietoje vėlgi kyšo dviejų bičiulių S.Stankaus ir J.Kvedaro duetas. Strategai, kurių vadovaujama rinktinė 2000-aisiais per dvejas rungtynes su Gruzija ir Vengrija sugebėjo praleisti 10 įvarčių, įtakos ir toliau nepraranda.

Neišvengta atvejų, kai ne vienerius metus futbolui atidavę žmonės galiausiai prarado postus, o jų vietas užėmė „savi”.

Tą puikiai iliustruoja faktas, jog J.Kvedaro sugyventinės, buvusios LFF finansų skyriaus vadovės Dalios Žigelienės sūnus jau kurį laiką dirba licencijavimo skyriuje.

Be kibirkščių neapsieita ir per visai neseniai Kaune vykusius Masinio futbolo asociacijos prezidento rinkimus. Pastarąjį dešimtmetį vieninteliai spinduliai, kurie retkarčiais prasiskverbdavo pro tirštą ir storą skandalų debesį, būdavo būtent masinio futbolo įvairūs renginiai ir iniciatyvos.

Čia labiausiai nusipelnė ilgametis federacijos darbuotojas Vaidotas Rastenis, tačiau ir jis buvo tuoj pat numestas nuo kopėčių, kai tik užsimanė žengti vienu laipteliu aukščiau. Prezidento rinkimuose jis neturėjo jokių šansų prieš S.Stankaus bičiulį Anatolijų Stecenko – žmogų, kuris jau eina LFF viceprezidento pareigas bei vadovauja veteranų komitetui Šiaulių apskrities futbolo federacijoje (ŠAFF).

Rezultatas? Nusivylęs V.Rastenis susirinko daiktus, parašė atsisveikinimo laišką ir tyliai uždarė duris, o LFF prarado vieną geriausių ir ištikimiausių savo darbuotojų.

LFF nuotr./LFF prezidentas E.Eimontas ir viceprezidentai (iš kairės) Gediminas Daukšys, Vidmantas Butkevičius ir Anatolijus Stecenko
LFF nuotr./LFF prezidentas E.Eimontas ir viceprezidentai (iš kairės) Gediminas Daukšys, Vidmantas Butkevičius ir Anatolijus Stecenko

Įdomu, kad būtent A.Stecenko buvo vienas iniciatorių, jog taip pat praėjusiais metais vykusiuose ŠAFF prezidento rinkimuose laimėtų prieštaringos reputacijos verslininkas Gintaras Radavičius, o ne apie karjeros pabaigą galvojantis vienas geriausių pastarojo dešimtmečio Lietuvos futbolininkų Deividas Česnauskis, nors pastarojo kandidatūrą rėmė ir finansinę pagalbą žadėjo miesto meras Artūras Visockas.

Tačiau savivaldybės pinigų ŠAFF ir LFF nereikėjo. Kur kas svarbiau buvo išlaikyti įtaką. Senieji federacijos funkcionieriai šį įvykį vertino paprastai, o vienas jų netgi atvirai rėžė: „D.Šemberas tegul negalvoja, kad paims visus postus ir padarys LFF tvarką.“ Baisiausia, kai bijai baubo, kurio net nėra, o būtent tokioje atmosferoje LFF gyveno pastaruosius du dešimtmečius nuo pat tų laikų, kai organizacijai dar vadovavo Vytautas Dirmeikis.

Ką reiškia dar vienas postas veteranui A.Stecenko? Ogi tai, kad LFF rinkimų konferencijoje senosios kartos valdininkas turės jau du balsus.

E.Eimontui reikės judinti tuos akmenis, kurių tvirtumas prieš metus jam leido nesunkiai atsisėsti į šią kėdę.

Taigi kol E.Eimontas nauja vilties šluota švytuoja viršutiniuose sluoksniuose, baimės prarasti turimas pozicijas neslepiantys nomenklatūrininkai toliau vien jiems patiems suprantamais moralės principais mūrija federacijos pamatą. O būtent jie vėl pasislėpę nuo žiniasklaidos akių po trejų metų mojuos balsavimo biuleteniais.

Panašu, kad po truputį LFF skyla į dvi stovyklas – novatoriškąją E.Eimonto ir naftalino kvapo prisodrintą su S.Stankumi, A.Stecenko, Dunauskais ar Romanu Levinsku. Ironiška, bet norint turėti dar daugiau visuomenės pasitikėjimo, E.Eimontui reikės judinti tuos akmenis, kurių tvirtumas prieš metus jam leido nesunkiai atsisėsti į šią kėdę.

LFF įstatų peržiūrėjimas ir rinkimų reglamento pakeitimas vis dar yra opiausias šios organizacijos skaudulys, stabdantis pažangą ir gesinantis viltį. Permainos šioje srityje vyksta labai lėtai, o tai ne kartą yra pripažinęs ir pats prezidentas, tačiau jis taip pat turėtų prisiminti ir dar Senovės Romos laikais populiarų posakį, jog vėluojantiems – kaulai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

04:05
02:14
01:11

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min