Pirmoji istorija – net dviejų įtakingų buvusių JAV diplomatų patvirtinimas, kad D.Trumpo administracija buvo pasiryžusi jau pačioje savo darbo pradžioje atšaukti sankcijas Rusijai. Ir tik sumanus pačios JAV diplomatijos pasipriešinimas, pasitelkiant į pagalbą Kongresą, neleido šiems D.Trumpo planams bei Rusijos viltims išsipildyti.
Jei atidžiau pažvelgsime atgal ir prisiminsime žiniasklaidos pranešimus apie D.Trumpo ketinimus vos jam pradėjus eiti pareigas, žinia apie tokius buvusius naujojo Baltųjų rūmų šeimininko ketinimus neatrodys jokia naujiena. Juk pranešimai apie tai buvo pasirodę žiniasklaidoje – net apie jau buvusį parengtą ir ant D.Trumpo stalo gulėjusį sankcijų atšaukimo įsaką.
Tačiau, kai sankcijos taip ir nebuvo atšauktos, tiek Amerikoje, tiek kai kas ir Lietuvoje pasidavė pagundai tikėti D.Trumpo ir jo komandos formuojama nuostata dėl tariamų „melagingų naujienų“ apie tikruosius JAV prezidento ir Rusijos santykius.
Daug kas buvo pradėjęs net teigti, kad visos baimės dėl D.Trumpo pasirodė buvusios nepagrįstos. Esą naujasis JAV vadovas visai neketino kardinaliai keisti politikos Rusijos atžvilgiu, o tai, kad sankcijos taip ir liko neatšauktos, esą geriausias to įrodymas.
Tiesa, tokioms viltims prieštaravo tiek pranešimai apie D.Trumpo susitikimą su Rusijos diplomatijos vadovu S.Lavrovu Baltuosiuose rūmuose, tiek Europos Vadovų Tarybos pirmininko D.Tusko pareiškimai, kad Europos ir JAV pozicijos Rusijos atžvilgiu esmingai skiriasi.
Tačiau patvirtinimas, kad D.Trumpas norėjo jau pačiose kadencijos pradžioje vienašališkai atšaukti sankcijas Rusijai, yra itin reikšmingas svarstant apie tai, kiek galima pasikliauti dabartine JAV administracija.
Mat netikėti šiais šį kartą jau visai neanonimiškais, o tiesioginiais vieno gerbiamiausių JAV diplomatų D.Friedo, buvusio atsakingo už sankcijas Rusijai, žodžiais nėra jokio pagrindo. Jis niekuomet nebuvo įtartas jokiu šališkumu, aukščiausius postus JAV diplomatijoje užėmė tiek respublikono G.W.Busho, tiek demokrato B.Obamos administracijose.
Jo žodžius patvirtino ir dar vienas buvęs aukšto rango diplomatas T.Malinowskis.
Kodėl tai svarbu ir kokią pamoką ši žinia teikia Lietuvai? Manyčiau, kad ji itin svarbi bandant įvertinti, kiek mūsų šalis gali ir turi pasitikėti tiek pačia D.Trumpo administracija tiek jos atstovų pareiškimais, kuriais taip norisi tikėti. Juk iš tiesų buvo daugybė tiek viešų, tiek neviešų kitų D.Trumpo administracijos atstovų patikinimų tiek dėl sankcijų Rusijai politikos tęstinumo, tiek dėl to, jog, tarkim, Vašingtono požiūris į NATO nesikeičia.
Tai, kokia dilema Lietuvai kyla Vokietijai vis aiškiau formuluojant, kad ji nebegali pasikliauti dabartiniu Vašingtonu, rašiau praėjusiame komentare. Minėti pranešimai apie buvusius D.Trumpo ketinimus pačioje kadencijos pradžioje vienašališkai atšaukti sankcijas Rusijai suteikia naujų svarbių štrichų šios dilemos svarstymui.
Tačiau dar svarbesnė ir netgi labiau pamokanti Lietuvai, manyčiau, yra antroji praėjusią savaitę Jungtinėse Valstijose aptarinėta istorija. Tai – vėl dėmesio centre atsidūrusi D.Trumpo žento ir įtakingo patarėjo J.Kushnerio bandymo užmegzti neoficialaus ryšio kanalą su Rusija peripetijos.
Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad tokie neoficialaus ryšio kanalai seniai yra pakankamai įprasta JAV diplomatijos praktika. Todėl šiuo atveju išskirtinį dėmesį jai lemia tik nesibaigiantis D.Trumpo komandos tikrų ar tariamų ryšių su Rusija tyrimas ir faktas, kad J.Kushneris to ėmėsi dar būdamas privatus asmuo, o ne koks nors oficialus pareigūnas.
Daug klausimų sukėlė ir tai, kad Rusijos banko „Vnešekonombank“, kurio vadovas S.Gorkovas buvo pasirinktas šiam neoficialiam ryšio su Rusija kanalui, apie susitikimą su J.Kushneriu skelbia vieną, o pats J.Kushneris – visai ką kitą.
Tačiau net ir ne tai svarbiausia. Svarbiausia pamoka tiek Lietuvai tiek JAV būtų pabandyti suprasti, kodėl būtent bankininkas S.Gorkovas iš Rusijos pusės pasirinktas tokiam neoficialiam ryšio kanalui. Juk kalbėti esą ketinta apie ne apie bankus ir verslą, o apie politiką ir tarptautinius santykius – pavyzdžiui Siriją.
Atsakymas, manau, slypi S.Gorkovo biografijoje. Mat jis – Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FSB) akademijos auklėtinis. Tiesa, po jos baigimo S.Gorkovas pasuko ne į saugumo tarnybas, o į verslą – atsidūrė garsiosios M.Chodorkovskio bendrovės „Jukos“ struktūrose, užėmė ten pakankamai įtakingas pareigas. Tačiau Kremliaus puolimas prieš „Jukos“ niekaip neatsiliepė FSB akademijos auklėtinio karjerai. Kol galiausiai jis tapo „Vnešekonombank“ vadovu.
Kas yra „Vnešekonombank“? Bent jau jo padalinius užsienyje kai kas lygina su garsiąja SSRS užsienio prekybos atstovybių, kurias iš esmės kontroliavo KGB ir kurios šalia daugelio kitų struktūrų buvo KGB priedanga užsienyje, veikla.
Skamba kaip sąmokslo teorija? Tuomet prisiminkime, kad 2015 metais JAV sulaikė Rusijos šnipą E.Buriakovą. O jis pasirodė esąs būtent „Vnešekonombank“ padalinio Niujorke darbuotojas. Maža to, pranešama, kad būtent E.Buriakovo šnipų grupelės nariai bandė verbuoti vėliau D.Trumpo patarėju tapusį ir ryšių su Rusija skandale figūruojantį C.Page'ą.
Verslo ryšiai – viena labiausiai šiais laikais išnaudojamų Rusijos žvalgybos veiklos rūšių. Tai būtina įsisąmoninti ir Lietuvoje, nes Rusijos šnipų veikla Amerikoje ir Lietuvoje iš esmės ne daug kuo skiriasi.
Būtent todėl ši istorija yra pamokanti jau dabar – dar neatskleidus jos iki galo. Mat ji rodo, kaip šiais laikais veikia Maskvos žvalgai ir kodėl apie nekaltus verslo ryšius su Rusija labai dažnai kalbėti iš viso naivu. Verslo ryšiai – viena labiausiai šiais laikais išnaudojamų Rusijos žvalgybos veiklos rūšių.
Tai būtina įsisąmoninti ir Lietuvoje, nes Rusijos šnipų veikla Amerikoje ir Lietuvoje iš esmės ne daug kuo skiriasi. Lietuvoje, ypač tiriant įvairias įtartinų ryšių istorijas, būtina įsisąmoninti ir tai, kad buvusių saugumiečių Rusijoje tiesiog nebūna. Ką, beje, ne kartą yra kartojęs pats V.Putinas.
Tačiau dar aiškiau tai suformulavo dabar į Vakarus pasitraukęs ir autoritetingu šaltiniu apie Rusijos saugumiečių veiklą laikomas (pavyzdžiui, liudijęs A.Litvinenkos nužudymo Londone bylos svarstyme) buvęs KGB agentas J.Švecas.
„Vakaruose žmonės turi keistą, neadekvatų supratimą apie tai, kas gali ir kas negali būti Rusijos šnipas. Šį neadekvatų supratimą lemia tai, jog Vakaruose, kai CŽV pareigūnas Amerikoje ar MI6 darbuotojas Didžiojoje Britanijoje pasitraukia iš tarnybos, jis iš tikrųjų išeina į pensiją. Tačiau ne taip buvo SSRS ir ne taip vyksta dabartinėje Rusijoje. Jei SVR (užsienio žvalgybos – M.L.), FSB ar GRU (karinės žvalgybos – M.L.) karininkas atsistatydina, jis pakliūna į rezervą, o tai reiškia, kad jis lieka sistemoje ir gali bet kuriuo metu atnaujinti aktyvią veiklą. Yra įvairių kategorijų rezervų, tačiau faktas yra tas, kad rezervo karininkas nenutraukia ryšių su savo tarnyba“, – aiškino J.Švecas.
Beje, šiuos paaiškinimus jis teikė paklaustas apie dar vieno buvusio D.Trumpo patarėjo P.Manaforto verslo ryšius Ukrainoje su buvusiu, kaip manoma, GRU karininku K.Kilimniku.
Tačiau ne vien dėl D.Trumpo skandalo verta įsiminti į Vakarus pasitraukusio buvusio KGB agento žodžius. Jie taip pat atspindi, kaip veikia Rusijos žvalgybos sistema. O veikia ji, kaip minėta, panašiai – tiek JAV, tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje. Paralelės su kai kuriais buvusiais ir esamais skandalais Lietuvoje, manyčiau, prašyte prašosi.
„Jei kalbėsime apie institutą, kuriame studijavo K.Kilimnikas, aš jį žinau. Šis institutas ruošė kadrus specialiosioms tarnyboms. Daugelis jo auklėtinių toliau mokėsi Karo diplomatinėje akademijoje, o tada eidavo dirbti į GRU. Kai kurie žmonės ateidavo pas mus – į KGB užsienio žvalgybą.
Aš asmeniškai dirbau toje pačioje patalpoje su šio instituto absolventais. Tai žvalgybos darbuotojų kalvė. Kiek aš žinau, K.Kilimnikas net neslėpė, kad vienu metu dirbo žvalgyboje. Ir tik tam tikru amerikiečių naivumu galima paaiškinti jų požiūrį į buvusius KGB ar GRU darbuotojus, jų lyginimą su pasitraukusiais iš CŽV ar MI6. Ne veltui Rusijoje yra posakis, kad buvusių KGB agentų nebūna. Taigi ir K.Kilimnikas visą laiką tikrai buvo specialiųjų tarnybų įtakoje. Aš esu 99 procentais įsitikinęs – paliksiu vieną procentą nutinkantiems stebuklams – kad visa informacija apie veiklą kartu su P.Manafortu buvo perduodama Rusijos specialiosioms tarnyboms“, – dalijosi savo patirtimi J.Švecas.
Būtų gerai, kad tokio naivumo, kurį mini J.Švecas, kalbėdamas apie amerikiečius, Lietuvoje liktų kuo mažiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Džiaugtis D.Trumpu ir jo politika Lietuvai dar gerokai per anksti
