Dabar populiaru
Publikuota: 2017 gruodžio 20d. 08:00

Marius Laurinavičius: Kai apie Rusiją daugiausia pasako teismo procesai

Marius Laurinavičius Pirmadienį Rusijoje prasidėjo tai, ką net Vakarai kažkodėl vis dar klaidingai vadina prezidento rinkimų kampanija. Kalbėti apie bet kokius laisvus rinkimus V.Putino Rusijoje būtų tikrai keista. Jau dabar aišku, kad prezidentas valdys dar vieną kadenciją. Šiam lyderiui nėra ir nebus jokios normalios opozicijos ir tikrai nevyks jokia idėjų kova. Tačiau vienas dalykas, atrodo, kol kas dar nėra iki galo nuspręstas.

Vis dar iki galo neaišku, kokiomis jėgomis V.Putinas remsis kitos kadencijos metu ir koks bus jėgų balansas V.Putino aplinkoje bei šalies valdžioje apskritai. Būtent tai ir galima laikyti pagrindine intriga prieš formalų V.Putino patvirtinimą prezidentu naujai kadencijai kitų metų pavasarį.

Praėjusį ketvirtadienį vykusi tradicinė kasmetė kelias valandas trunkanti V.Putino spaudos konferencija vadinta jo rinkimų kampanijos pradžia. Tačiau iš esmės nieko, kas galėtų rodyti besiklostantį naują jėgų balansą, o drauge ir Kremliaus politikos kryptį, ten išgirsti nepavyko.

Tiesa, įtakingu ir gerai informuotu laikomas Rusijos politologas ir politechnologas J.Minčenka V.Putino pasisakymuose įžvelgė stiprėjančias „Rosneft“ vadovo I.Sečino bei premjero D.Medvedevo pozicijas.

I.Sečinas ir D.Medvedevas atstovauja visiškai skirtingoms jėgoms ir dažnai itin skirtingoms politinėms pozicijoms. Tačiau jų abiejų stiprėjimas vienu metu sudėtingoje Kremliaus politinėje dėlionėje būtų įmanomas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Igoris Sečinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas ir Igoris Sečinas

Tačiau jau penktadienį, komentuodamas nuosprendį buvusio ekonomikos plėtros ministro A.Uliukajevo byloje, pats J.Minčenka pripažino, kad šis nuosprendis gali reikšti, kad V.Putinas imsis per daug sustiprėjusios I.Sečino grupuotės galių ribojimo politikos.

Būtent apie tai, kokių jėgų pergale galima laikyti vieną ar kitą nuosprendį, Rusijoje kalbama todėl, kad tokie teismai ir yra ne kokios nors kovos su korupcija, o dėl įtakos ir resursų besivaržančių skirtingų klanų kovos dalis.

Korupcija yra V.Putino „mafijos valstybės“ pamatas, o drauge ir elito bei visos visuomenės kontrolės įrankis. Kovos su korupcija vėliava ištraukiama tada, kai reikia nubausti ką nors už nepaklusnumą arba susidoroti su konkurentais.

Tai visiškai nereiškia, kad, pavyzdžiui, kokio nors A.Uliukajevo veikla buvo skaidri kaip ašara. Bet vertinti tokius procesus Rusijoje, kaip tikrą kovą su korupcija, gali nebent tas, kas apie V.Putino Rusiją nieko nežino arba yra visiškas naivuolis.

Todėl ir tokių procesų baigtys apie tikrąjį galių balansą pasako dažnai daugiau, negu galima spręsti net iš oficialių vieno ar kito pareigūno užimamų postų arba jo tikro ar tariamo artimumo V.Putinui.

Apie I.Sečiną, kaip apie po V.Putino įtakingiausią žmogų Rusijoje, kalbama seniai. Tačiau pastaraisiais metais šis veikėjas užsimojo neįtikėtinai plačiai.

Ne vienas šaltinis Rusijoje teigia, kad apie A.Uliukajevo areštą šios operacijos organizatorius I.Sečinas V.Putino iš anksto neinformavo ir su prezidentu savo veiksmų nederino.

Gruodžio pradžioje I.Sečinas ėmėsi toliau eskaluoti konfliktą su vienu Rusijos oligarchų V.Jevtušenkovu pateikdamas jo bendrovei „Sistema“ naują milijardinį ieškinį.

Dabar, kai A.Uliukajevas nuteistas ir gali tikėtis nebent V.Putino malonės arba stebuklo, kad galių balansas pasikeis ir jis sulauks išteisinimo apeliacinėse instancijose, tenka pripažinti visišką I.Sečino pergalę.

Beje, dar šių metų rugsėjį V.Putinas viešai pareiškė, jog tikisi, kad „Rosneft“ ir „Sistemai“ pavyks susitarti taikiai. Ir tai, žinoma, buvo įvertinta kaip šalies vadovo raginimas I.Sečinui nebandyti savo ieškiniais sunaikinti vieno iš Rusijos oligarchų bendrovės.

Panašu, kad I.Sečinas nepaklausė. Todėl „Rosneft“ ir „Sistema“ kovos teismuose baigtis, kaip ir nuosprendis A.Uliukajevui, apie dabartinę Rusiją gali pasakyti daugiau, negu išgirstame iš paties V.Putino lūpų.

Vertinant A.Uliukajevo nuosprendžio kontekste, tektų pripažinti, kad vadinamųjų „liberalų“, kuriems priklausė ir pats buvęs ekonominės plėtros ministras, pozicijos Rusijoje toliau silpnėja, o vadinamųjų „silovikų“ (jėgos struktūrų arba buvusių šių struktūrų atstovų) toliau stiprėja.

„Siaubingas, nepagrįstas nuosprendis. Silpnas tardytojų darbas. Polinkis rinktis apkaltinimą. Su panašia neteisybe, deja, šiandien su

AFP/„Scanpix“ nuotr./Aleksejaus Uliukajevo teismas
AFP/„Scanpix“ nuotr./Aleksejaus Uliukajevo teismas

rti jam 8 metų nelaisvės bausmę viešai įvertino vienas vadinamųjų liberalų lyderių A.Kudrinas.

Dar vienas „liberaliosios“ stovyklos atstovas, pats kažkada buvęs ekonominės plėtros ministras J.Jasinas nuosprendį A.Uliukajevui viešai pavadino „nacionaline gėda“. Šis Aukštosios ekonomikos mokyklos Maskvoje mokslinis vadovas kalbėjo ir apie neigiamą nuosprendžio poveikį šalies ekonomikai ir investicijoms.

Net vadinamasis „atviros vyriausybės“ ministras D.Medvedevo vyriausybėje M.Abyzovas, kuris taip pat priklauso „liberalų“ stovyklai, išdrįso pareikšti, kad jis tiki A.Uliukajevo padorumu ir palinkėjo jam įveikti šį „išbandymą“.

Netikėtos viešos reakcijos V.Putino Rusijoje? Juo labiau kad nei A.Kudrinas, nei J.Jasinas, nekalbant jau apie M.Abyzovą, tikrai negali būti laikomi režimo oponentais. Jie – „liberaliosios“ režimo dalies atstovai, tačiau atstovauja būtent režimui, o ne opozicijai.

Todėl tokius nedviprasmiškus jų pasisakymus reikia vertinti dvejopai. Pirmiausia tai – skaudaus „liberalų“ pralaimėjimo pripažinimas.

Juk per daug sustiprėjęs bet kuris klanas ne tik pažeistų galių balansą, bet ir bent jau teoriškai galėtų kelti grėsmę pačiam V.Putinui.

Kai A.Uliukajevo teismo procesą buvo leista daryti atviru ir kai teismo salėje paaiškėjo, kad toli gražu nėra viskas nedviprasmiška nei su įkalčiais, nei su pačia byla, kai kas ėmė tikėtis, kad A.Uliukajevas bus išteisintas. Juo labiau kad, kaip minėta, ne vienas šaltinis teigia, jog I.Sečinas savo plano areštuoti V.Putino paskirtą ekonominės plėtros ministrą su prezidentu nederino.

Dabar, kai A.Uliukajevas nuteistas ir gali tikėtis nebent V.Putino malonės arba stebuklo, kad galių balansas pasikeis ir jis sulauks išteisinimo apeliacinėse instancijose, tenka pripažinti visišką I.Sečino pergalę.

Tačiau J.Minčenka teisus – dabar dar daugiau prielaidų negu iki šiol leidžia laukti I.Sečino grupuotės galių mažinimo politikos. Juk per daug sustiprėjęs bet kuris klanas ne tik pažeistų galių balansą, bet ir, bent jau teoriškai, galėtų kelti grėsmę pačiam V.Putinui.

Be to, tokia nedviprasmiškai griežta vieša „liberaliojo“ režimo sparno reakcija į nuosprendį A.Uliukajevui rodo, kad ši V.Putino aplinkos dalis dar tikrai ginklų nesudeda ir pasiduoti neketina.

Todėl ir galių balansas Rusijos valdžioje prieš dar vieną V.Putino kadenciją lieka neaiškus.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aleksejus Kudrinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Aleksejus Kudrinas

Kita vertus, yra ir kitų „liberalams“ neparankių ženklų. Štai A.Kudrinas V.Putinui yra parengęs Rusijos ekonominių reformų planą. Kai kas tikėjosi, kad būtent šis planas taps V.Putino ekonominės programos naujajai kadencijai pagrindu.

Kai kurie Rusijos žiniasklaidos leidiniai jau buvo paskelbę, kad pats A.Kudrinas jau anksčiau buvo įtrauktas į neformalų V.Putino rinkimų štabą. Tačiau V.Putinui paskelbus apie tai, kad jis kandidatuos dar vienai kadencijai, A.Kudrinui teko viešai pripažinti, jog į prezidento rinkimų štabą jo niekas nepakvietė. Todėl ir tikėtis, kad A.Kudrino ekonominių reformų planas gali tapti V.Putino veiklos gairėmis, būtų labai sunku.

Atvirkščiai, gana iškalbingai neseniai nuskambėjo V.Putino pareiškimas, kad visos Rusijos įmonės, net ir privačios, turi būti pasirengusios bet kuriuo momentu perorientuoti savo gamybą karinėms reikmėms.

Vertinti tai, kaip V.Putino imitavimą pasirengimui karui būsimos rinkimų kampanijos metu, kaip tai įvertino dalis Vakarų žiniasklaidos, gal ir neverta. Tačiau tai, kad Rusijos ekonomikos variklis, V.Putino manymu, turi būti karinė pramonė, o ne A.Kudrino siūlomos reformos, įžvelgti tikrai galima.

Juo labiau kad nuostata, jog Rusijos ekonomikos variklis turi būti karinė pramonė, jau anksčiau įtvirtinta vienoje šalies nacionalinio saugumo strategijų.

Taigi, kol kas tikrai daugiau ženklų, kad galių balansas toliau svyra „silovikų“ naudai ir kažkokio proveržio „liberalioji“ režimo dalis tikėtis negali. Kita vertus, didesnis ar mažesnis galių balansas tarp įvairių klanų taip pat yra V.Putino režimo pamatas. Todėl tikėtis visiško „silovikų“ įsigalėjimo irgi nėra pagrindo.

Kova tebevyksta. Ir kuo ji pasibaigs, pasakyti vis dar sunku. Tačiau stebėti šiuos procesus, norint suprasti ar net prognozuoti būsimą Rusijos politiką ar net jos keliamą grėsmę, tiesiog būtina. Mat Rusijos valdžios sistema – daug sudėtingesnė negu supaprastintas „visagalio caro V.Putino“ įvaizdis, kuriuo daug kas vis dar tiki.

TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Lietuviškas „Magnickio sąrašas“ Rusijos neišgąsdins

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min