Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 24d. 08:00

Marius Laurinavičius: Kremliui neberūpi Baltijos šalys? Nesulauksim...

Marius Laurinavičius Kremlius nesijaudina dėl stiprinamų NATO pajėgų Rytų Europoje ir Baltijos šalyse. Taip kone sensacingai praėjusį ketvirtadienį nuskambėję Rusijos prezidento V.Putino žodžiai nesulaukė nei didesnio atgarsio, nei analizės. Galbūt todėl, kad mes jau įpratome aptarinėti tik agresyvią Rusijos retoriką ir veiksmus.

Ir vis dėlto šis pareiškimas, kaip ir visi vadinamajame Valdajaus forume išsakyti V.Putino žodžiai, verti gilesnio nagrinėjimo. Vien todėl, kad Valdajus jau senokai tapo ta tribūna, iš kurios V.Putinas kreipiasi į pasaulį ir bando jam pateikti savo viziją.

Taigi, po tikrai ilgo griežtos retorikos NATO pajėgų stiprinimo Rytų Europoje ir Baltijos šalyse atžvilgiu laikotarpio ir net grasinimų įvairiausiais Rusijos atsakais, Kremlius staiga pareiškė, kad Aljanso veiksmai jam nekelia jokio nerimo.

Kremlius iš tiesų šiuo metu turi kitų rūpesčių. O neagresyvia retorika, žiūrėk dar ką nors apgausi ar vėl užmigdysi priešininko budrumą.

„Analizuojame ir atidžiai tai stebime; kiekvienas (Aljanso) žingsnis mums yra žinomas ir aiškus. Mes dėl to nesijaudiname. Tegul jie treniruojasi. Viskas kontroliuojama“, – tokį atsakymą V.Putinas netgi palydėjo šypsena.

Ką tai reiškia? Kodėl viskas staiga tarsi apvirto aukštyn kojom? Nejaugi Kremlius pagaliau išgirdo, kad NATO ne tik nekelia Rusijai jokios grėsmės, bet ir jėgų balansas regione ir toliau lieka akivaizdžiai Maskvos naudai?

Ne. Net jei darytume prielaidą, kad Rusija iš tiesų paranojiškai įsitikinusi, kad NATO tik ir taikosi ją užpulti (o ne atvirkščiai, Rusija jėga perbraižo žemėlapius), bent jau skaičiuoti karinį balansą vaikinai su antpečiais Maskvoje tikrai mokėjo visuomet. Todėl tikėti kažkokiu Kremliaus ar paties V.Putino praregėjimu būtent dabar būtų naivu.

Tad kaip paaiškinti taip staiga pasikeitusią Maskvos poziciją, o svarbiausia: ką tai gali reikšti ateityje?

Pirmiausia turbūt reiktų kalbėti apie dabartinį Rusijos politinių prioritetų sąrašą, kurį jau buvau pateikęs rašinyje apie tai, kodėl „Zapad 2017“ pratybos nekėlė jokios tiesioginės grėsmės Lietuvai.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Vladimiras Putinas

Šio sąrašo viršūnėje – regionas gerokai nutolęs nuo Europos vietų, kur NATO stiprina savo pajėgas. Tai – Artimieji Rytai. Antrojoje vietoje – taip pat sąlyginai tolimi Rytų ir Vidurio Europai kraštai. Tai – Arktis. Ir net trečiojoje bei ketvirtojoje Rusijos pastarojo meto geopolitinių prioritetų sąrašo vietoje esantys regionai bent jau kol kas nėra tarp tų, kur NATO tiesiogiai stiprina savo pajėgas Europoje. Mat trečiąją ir ketvirtąja vietą dalijasi Balkanai ir Juodosios jūros regionas.

Dar yra nebaigtas karas Ukrainoje. Todėl Baltijos šalys šiame Kremliaus sąraše dabar yra ne aukščiau šeštosios vietos. O kitos Rytų ir Vidurio Europos valstybės – dar žemiau. Taigi, ir eskaluoti padėtį šiuose regionuose nei agresyvia retorika, nei, juo labiau, kokiais nors provokaciniais veiksmais Rusijai šiuo metu tiesiog nenaudinga.

Ypač kai bendroji Kremliaus žinutė Vakarams yra ta, kad konfliktus esą reikia baigti, nes jie niekam nenaudingi. O jei „meškos neerzinsi“, ir ji neva elgsis neagresyviai.

Būtent tokia iš esmės buvo ir visos šių metų V.Putino kalbos Valdajaus forume Sočyje prasmė: dėl visko kalti Vakarai, jei jie ir toliau elgsis priešiškai, Kremlius bus priverstas atsakyti į kiekvieną priešišką veiksmą, bet pats pyktis nelinkęs. O ir galvoti reiktų ne apie tarpusavio rietenas, o apie pasaulio saugumą.

Tokiame kontekste ir pareiškimas, kad Rusija esą jau nebesijaudina dėl NATO pajėgų stiprinimo, skamba pakankamai nuosekliai ir logiškai. Kremlius iš tiesų šiuo metu turi kitų rūpesčių. O neagresyvia retorika, žiūrėk dar ką nors apgausi ar vėl užmigdysi priešininko budrumą.

Tačiau yra ir dar vienas naujos Maskvos taktikos aspektas, kuris ne tik paaiškina pasikeitusią Kremliaus poziciją, bet ir pakankamai aiškiai parodo, ko labiausiai saugotis reikia artimiausiu metu.

Karinį Rusijos agresyvumą po Ukrainos ir Sirijos vis labiau keičia nekonvencinio karo priemonės. Dažniausiai jas mes apibendriname hibridinio karo terminais, tačiau jie Kremliaus atveju nėra tikslūs, o dažnai ir klaidina.

V.Putino režimas, kaip ir Sovietų Sąjungos KGB, yra tas, kuris apskritai nedaro jokio skirtumo tarp taikos ir karo. Jis nuolat vykdo priešiškas ardomąsias arba įtakos operacijas, kad susilpnintų priešininką arba jį net pavergtų nekonvencinio karo priemonėmis. O jų arsenalas Rusijoje iš tiesų beribis. Tikriausiai nėra ribos, kurios šis nusikalstamas režimas negali peržengti, ir nėra priemonės, kurios jis nepanaudotų, jei tik tai padeda siekti tikslo.

Informacinis karas, energetinis ir ekonominis spaudimas, strateginis korupcijos eksportas, tiesioginis kišimasis į vidaus politinius procesus, sąjungininkų skaldymas ir sumaišties sėjimas. Tai tik geriausiai žinomos V.Putino režimo karo prieš Vakarus priemonės. Jų yra ir daugiau.

Rusijos karo prieš Vakarus arsenalas tikrai neaprėpiamas. Ir tas karas nesiliauja nė akimirkai. Ir kuo greičiau mes tai įsisąmoninsime, tuo sėkmingiau galėsime gintis.

Pasikeitimas tas, kad artimiausiu metu Rusija, panašu, linkusi sutelkti dėmesį ir investicijas į tokias nekonvencines priemones, o ne tiesioginius karinius veiksmus. Kremliaus šias priemones naudoja nuolat, bet, atrodo, dabar jas naudos dar labiau.

Štai, pavyzdžiui, kas sieja pastarąją sumaištį dėl Katalonijos nepriklausomybės siekių, praėjusį savaitgalį vykusius Čekijos parlamento rinkimus, Latvijoje neseniai netikėtai pradingusį mobilųjį ryšį ir „Kaspersky“ antivirusines programas?

Taip. Visa tai, kas išvardinta, ne be pagrindo siejama su įvairiausiomis Rusijos įtakos operacijomis.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Protestas Katalonijoje
AFP/„Scanpix“ nuotr./Protestas Katalonijoje

Nors Maskva oficialiai tvirtina, kad Katalonijos problema gali būti sprendžiama tik Ispanijos konstitucijos pagrindu, tai netrukdė jos troliams kurstyti aistras ir skatinti atsiskyrimo nuotaikas Katalonijoje.

Jei kas nors mano, kad Čekijos populistas milijardierius A.Babišas nesusijęs su Rusija ir Maskva niekaip neprisidėjo prie jo sėkmės, vertėtų labiau pasidomėti jo verslo pradžios mįslėmis. Nekalbant jau apie tai, kad teismui teks iš naujo aiškintis, ar dokumentai, rodantys, kad A.Babišas buvo Čekoslovakijos specialiųjų tarnybų bendradarbis (o juk visas Varšuvos bloko specialiąsias tarnybas koordinavo ir kontroliavo KGB) tikrai nieko neįrodo.

Latvijoje įtariama, kad netikėtai dingęs mobilusis ryšys buvo Rusijos vykdyto slopinimo pasekmė. Taip Rusija išbandė kažkokius (galbūt net karinius) planus ateičiai.

Na, o tuo, kad ir Lietuvoje naudojamos „Kaspersky“ programos nėra pasitelkiamos šnipinėjimui Maskvos naudai, o pati bendrovė nėra susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, dabar jau turbūt tiki tik tie, kas šventai tiki ir kiekvienu V.Putino žodžiu.

Taigi, Rusijos karo prieš Vakarus arsenalas tikrai neaprėpiamas. Ir tas karas nesiliauja nė akimirkai. Ir kuo greičiau mes tai įsisąmoninsime, tuo sėkmingiau galėsime gintis.

Nes, perfrazuojant vieną bolševikų lyderių L.Trockį, mes galime būti net labai nesuinteresuoti karu, bet V.Putino režimas, deja, suinteresuotas kariauti su mumis. Net tada, kai bando mus raminti, kad esą ir NATO pajėgų stiprinimas mūsų regione jų nei erzina, nei jaudina.

Marius Laurinavičius yra Vilniaus politikos analizės instituto vyriausiasis analitikas

TAIP PAT SKAITYKITE: Marius Laurinavičius: Po „Zapad“ pratybų: didžiausia grėsmė – atsipalaidavimas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Ypatingos

07:59
07:15

Esports namai

URBAN˙/

Metas ruošti automobilį

Parašykite atsiliepimą apie 15min