Blogiau yra tuomet, kai skaitytojai skaito knygas, kurios, anot autorių, yra vadinamos „gyvenimo vadovėliais“. Aklai tikėti ir vadovautis negalima nė viena knyga, o ypač psichologine literatūra. Kalbu ne apie Sigmundo Freudo psichologiją, bet apie visus vienuolius, turinčius „Ferrari“, ir panašaus plauko personažus.
Nepažįstu žmonių, kurie tapo milijonieriais, perskaitę porą knygų, patariančių, kaip susikrauti kalną kapitalo. Nepažįstu ir žmonių, kurie susirado draugų, pradėjo daryti įtaką kitiems, įgijo pasitikėjimo arba nustojo rūkyti padedami knygos. Nepažįstu net tokių, kurie nemėgstamą darbą pavertė svajonių darbu ir tam būtų pakakę perskaityti knygą apie motyvaciją arba patarimus, kaip darbovietėje sulaukti paaukštinimo (išskyrus tuos atvejus, kai buvo pakeičiama pati darbo vieta arba sritis). Tačiau žinau ne vieną lietuvį, kuris skaitė arba vis dar skaito tokio pobūdžio knygas.
Visada stebėjausi, kodėl žmonės skaito psichologines knygas. Atrodo, kad dauguma skaitančiųjų susiduria ne tik su pasitikėjimo, vienatvės, vidinės ramybės problemomis, nori atsikratyti žalingų įpročių, įgauti darbinės patirties skaitant, bet ir visus gyvenimo nuopuolius geidžia išspręsti ne veiksmais, o migla paremta teorija. Kartais tokie skaitytojai nepajudinę nė piršto galiuko, bet perskaitę vieną iš piniguočių ruošimo metodinių nurodymų, nori tapti milijonieriais. Tokias knygas, skelbiančias, kad visus gyvenimo kelius ir klystkelius galima išspręsti perskaičius 300 psl. apimties „gyvenimo tiesų“ vadovėlį, vadinu paprastai – „šlamštu“. Nors dažniau tokia literatūra būna itin supaprastinta ir suspausta į dar mažesnę apimtį. Neva patogiau skaitytojui.
Kaip mėgstantis skaityti žmogus, kuris yra klydęs ir perskaitę dvi knygas iš ką tik minėtos serijos, leidžiu sau peikti tokią literatūrą.
Ironiška, bet knygas su patarimais, kaip tapti milijonieriumi, dažniausiai parašo žmonės, kuriems iki milijono pritrūko viso labo šešių nulių. Jei netikite – atsiverskite knygos anotaciją, kur greičiausiai rasite parašytus žodžius: „Ačiū Vardeniui Pavardeniui, kuris parėmė knygos leidimą“ arba „Ačiū tiems, kurie prisidėjo prie šios knygos pasirodymo“. Ironiška.
Tačiau juokingiau yra tai, kad knygų mylėtojai perka tokias knygas ir dar drįsta rekomenduoti jas pažįstamiems teigdami, kad esą jiems tai labai padėjo. Tačiau paklausti, kas pasikeitė jų gyvenime perskaičius šią knygą – nutyla.
Paskutiniais duomenimis, knygas skaito mažiau nei pusė (48 proc.) Lietuvos gyventojų
Štai teta į rankas pirmą kartą paėmusi „šlamšto“ rinkinį apie feng šui porina, kad namuose tvyro bloga aura, reikia viską pertvarkyti. Esą tai padarys gyvenimą žymiai kokybiškesnį. Nors prieš 10 minučių būstas buvo vertas svajonių namų vardo. Kartais tereikia įjungti smegenų mechanizmą ir mąstyti savo galva, o ne pasikliauti abejotinos reputacijos autoriais, besigiriančias iš piršto laužta statistika.
O kodėl tokios knygos yra gerbiamos? Žmogus iš prigimties yra tinginys, dievinantis rezultatus, pasiektus įdėjus kuo mažiau pastangų (ekonomika). Žinoma, ši taisyklė galioja ir lietuviams: rėkdami, kad gyvenimas čia, Marijos žemėje, nėra rožėmis klotas, vieni kitus raginame krautis lagaminus ir it žiurkės bėgti iš skęstančio laivo.
Atsiranda gudročių, trimituojančių, kad valstybėje jais niekas nesirūpina, o nerandantys darbo burnoja, kad valdžia galėtų sukurti vieną kitą tūkstantį darbo vietų, tačiau iki šio perversmo jie galintys kentėti ir laukti, bet apie savo indėlio įnešimą net negalvoja. Klystu? Valstybė yra ne karvė, kurią reikia melžti, ją kuriame visi kartu, bendromis pastangomis. Tačiau dažniau burnojame, kad aplink mus viskas dvelkia apokalipse, o paklausę ekonomistės Aušros Maldeikienės – bėgame iš tėvynės. Ironiška, bet ši docentė tikrai ragino studentus išvykti iš Lietuvos (arba ką nors keisti), o apsisukusi ir grįžusi į auditoriją studentus skatino stengtis kuo stropiau krimsti literatūrą apie ekonomiką.
Panašiai ir su psichologine literatūra. Jei norime pasiekti užsibrėžtus tikslus, perskaičius knygą reikia dirbti su savimi, stengtis keistis ir keisti aplink esančius. Kitaip rezultatą matysite kaip mešką dūmuose.
Žmones, kurie neturi savo aiškios pozicijos įvairiais gyvenimo klausimais (o tokių Lietuvoje dauguma), lengva patraukti į kairę, dešinę, o jei ne – nuspirti. Ant knygos galinio viršelio parašyti žodžiai, kad ši „knyga yra ne tik išleista daugelyje pasaulio šalių, bet ir padėjo milijonams žmonių „susigrąžinti sėkmę“ paperka tamsuolių minią. Ko daugiau norėti? Kitiems juk padėjo, milijonai žmonių tapo laimingi, o pastangų įdėta nedaug – tereikia pasklaidyti keletą puslapių ir gyvenimas prašviesės.
Tokios knygos yra skirtos tinginiams, norintiems puikių rezultatų neįdedant beveik jokių pastangų. Ir žinot kuo baigiasi istorija? Niekuo. Niekas nesikeičia, išskyrus tai, kad žmonės giriasi kokią „protingą“ literatūrą yra skaitę, nors greičiausiai nelabai suprato, kas buvo rašoma.
Tačiau tai tik aklinas tamsos tunelis, o šviesos taip ir neišvysite. Tad nesistebėkime, kad šiuo metu pas mus, Lietuvoje, agresija yra tapusi diskusijų argumentu, nes, kaip rašo vadinamieji psichologai savo „šedevruose“ – jie teisūs, o tiesa yra viena ir laiko patikrinta – reikia tik naudotis jų patarimais.
Ir tokios mintys sukyla, vos pamačius skaitančius „šlamšto“ knygas piliečius. Išvydau tokį prieš kurį laiką viešajame transporte. Džiaugiausi, kad jis skaito, nes tikiu skaitančios bendruomenės ateitimi, nors ji sparčiai nyksta. Paskutiniais duomenimis, knygas skaito mažiau nei pusė (48 proc.) Lietuvos gyventojų. Tik nusivyliau, išvydęs rankoje laikomą knygą, kuris skelbė, kaip per keletą žingsnių grįžti į sėkmės kelią.
Reikia pasiūlymo? Antuano de Sent Egziuperi knyga „Mažasis princas“ – atvers akis ne tik vidinės ramybės, pasitikėjimo ar motyvacijos trokštantiems skaitytojams, bet ir norintiems geriau suvokti mūsų gyvenime vykstančius procesus.
Gero skaitymo.
