Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Jurkynas: Politinio peizažo prieš 2016 m. Seimo rinkimus momentinė nuotrauka

Šaltinis: 15min
5
A A

Mindaugas Jurkynas Kartais juokaujama, jog politikos mokslininkai yra asmenys, kurie moksliškai paaiškina, kodėl jų politinės prognozės neišsipildė. Artėjant 2016 m. parlamento rinkimams Lietuvoje spėlionių nestinga. Ar jos pasiteisins, sunku pasakyti, kadangi politologai bando numatyti galimus variantus ir tendencijas, remdamiesi ankstesniais politikos stebėjimais, tyrimais bei ... naujausiomis sociologinėmis apklausomis.

Pastarosios, jei žiūrėsime į Lietuvos situaciją, teatspindi pusę pagal partijų sąrašus renkamo Seimo. Apklausų apie galimus rezultatus vienmandatėse apygardose beveik nėra. Galima tikėtis, kad 3-4 apygardose iš 71 vienmandačių apygardų, kaip ir ankstesniuose rinkimuose, viskas bus aišku po pirmojo turo, nes nugalėtojai surinks virš 50 proc. balsų. Sunku įsivaizduoti, kam fortūna bus palanki likusiose apygardose, kur kandidatai kovos dėl galimybės patekti į antrą turą, o ką jau bekalbėti apie antro turo rezultatus, kurie sudėlios galutinį parlamento frakcijų dydį ir nulems koalicijų dėliones.

Jei manysime, jog nuomonių apklausos atskleidžia pagrindines tendencijas, ir jei rinkiminis aktyvumas sieks apie 55 procentus, tai galima tikėtis, jog socialdemokratai (arba konservatoriai-krikščionys) bus pirma arba antra partija po spalio 9 d. Seimo rinkimų. Didžiausią palankumą LSDP rodantys rinkėjai nėra itin disciplinuoti ir dėl to socialdemokratų gautų balsų kiekis, kaip rodo ankstesni rinkimai, proporciniame balsavime būna kiek mažesnis nei prognozavo sociologai.

Jei rinkiminis aktyvumas sieks apie 55 procentus, tai galima tikėtis, jog socialdemokratai (arba konservatoriai-krikščionys) bus pirma arba antra partija po spalio 9 d. Seimo rinkimų.

Mažėjant rinkiminiam aktyvumui, didėja tų partijų dalis, kurių rinkėjai ateina balsuoti. Lietuvoje tokios partijos yra TS-LKD ir Lietuvos lenkų rinkimų akcija-KŠS. Rinkimai į Europos parlamentą 2014 m. puikiai demonstruoja disciplinuotų rinkėjų poveikį: nuomonių apklausose atsilikę konservatoriai-krikdemai užėmė pirmą vietą, o Lietuvos lenkai aplenkė valstiečius su 8 procentais nuo 47 proc. atėjusių balsuoti.

2009 metais rinkimuose į Europos parlamentą TS-LKD populiarumas, esant tik 21 proc. rinkiminiam aktyvumui, pasiekė 27 proc! Kita vertus, socialdemokratams neturėtų trukdyti po 2015 m. savivaldybių tarybų ir tiesioginių metų rinkimų didžiausias gautas merų ir mandatų skaičius – tai yra svarbūs politiniai-administraciniai resursai prieš Seimo rinkimus. Konservatoriai-krikdemai turi taip pat neblogas pozicijas savivaldybėse ir su stabilaus elektorato bei aktyvaus oponavimo socialdemokratams pagalba gali viltis gerų rezultatų.

Valstiečiai-žalieji yra kol kas yra ant (slūgstančios?) bangos. Tai nėra nauja partija, nes LVŽS jau daugelį metų gana sėkmingai dalyvauja savivaldybių tarybų rinkimuose ir kartą – vedami K.D.Prunskienės 2004 m. – buvo išrinkti į Seimą pagal proporcinį balsavimą.

Nepaisant galimai dviženklės paramos šiai partijai proporciniuose rinkimuose, sunkiau įsivaizduoti didelę paramą „valstiečiams“ vienmandatėse apygardose, ypač miestuose. Darbo partija bei „Tvarka ir teisingumas“ gali peržengti 5 proc. barjerą ir su viena kita vieta vienmandatėje apygardoje sudaryti mažas frakcijas su koaliciniu potencialu.

Didžiausia mįslė yra liberalų rinkėjai. Arba jie, supykę už partijos buvusio lyderio E.Masiulio santykį su teisėsaugos institucijomis ir politinės gynybos argumentus, už partiją nebalsuos, gadins biuletenius, arba sukandę dantis rinksis liberalus kaip mažiausią blogybę, juolab kad savivaldybėse liberalai neatrodo prastai.

Lietuvos lenkai turėtų patekti parlamentan su partijos sąrašu ir keliomis vienmandatininkų vietomis – jų rinkėjai ir aktyvūs, ir žino ko nori. Ar vienintelė potencialiai nauja partija, antikorupcinė N.Puteikio ir K.Krivicko koalicija, suvilios pakankamai nepatenkintų tradicinėmis partijomis ir jų politika „protesto“ rinkėjų ir įveiks 7 procentų slenkstį, lieka atviras klausimas.

Ši situacija iš esmės parodo, jog partijų Lietuvoje nėra daug, priešingai gajam mitui apie partijų gausybės ragą. Parlamentinę politiką Lietuvoje lemia 5-6 partijos, kurios pagal rinkėjų valią priverstos mokytis kompromisų ir eiti į koalicijas.

Iki šiolei Lietuvoje koalicijos dėliojosi pakankamai logiškai: 2008-2012 m. matėme centro-dešiniųjų, o 2012-2016 m. – centro kairiųjų vyriausybes. Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ ir netgi Valstiečių ir žaliųjų partijas galima priskirti (tą apklausose daro ir nemažai tų partijų atstovų) prie politinio centro.

TS-LKD meniu sutrumpėja iki tų pačių valstiečių bei „ mažųjų braliukų“ liberalų. Jei balsų pakanka, turime centro dešiniąją koaliciją, jei ne – stiprią opoziciją.

Todėl pagal bet kurią rinkimų baigtį galima planuoti keturis variantus. Pirma, jei socialdemokratai tampa didžiausia frakcija ir į Seimą patenka Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų atstovai, tai tikėtina, jog jų branduolys Seime turės didesnę politinę trauką koalicijai. Neatmestina, kad šios partijos vėl gali pareikšti paramą vieni kitiems prieš antrąjį turą.

Prie jos, pagal poreikį gali net greičiau šlietis ir viešumo bei įsitvirtinimo trokštantys valstiečiai bei kadais A.Butkevičiaus koalicijoje buvę Lietuvos lenkai, o gal net ir liberalai. Pastarieji yra minėję, jog jiems imponuoja socdemų palankumas liberaliam Darbo kodeksui ir internetiniam balsavimui. Taigi, socialdemokratų politinių sėbrų ratas yra platesnis, o ir LSDP noras turėti konstitucinę daugumą Seime buvo pastebimas šios Seimo kadencijos pradžioje.

Antra, konservatoriams-krikdemams, nepaisant natūralaus bet kuriai didelei opozicinei partijai valdžios alkio, būtų sunku parduoti savo rinkėjus renkantis darbiečius ar „paksistus“ ar, (gink, Dieve?) Lietuvos lenkų politinius atstovus į koaliciją. Tada TS-LKD meniu sutrumpėja iki tų pačių valstiečių bei „ mažųjų braliukų“ liberalų. Jei balsų pakanka, turime centro dešiniąją koaliciją, jei ne – stiprią opoziciją.

Trečia, Lietuvoje, skirtingai nei kaimyninėje Skandinavijoje, mažumos vyriausybės yra išimtis. Tokias turėjome de facto trumpalaikio R.Pakso vadovaujamo liberalų ir socialiberalų su mažesnėmis partijomis Naujosios politikos bloko (2000-2001 m.) bei G.Kirkilo centro-kairės (2006-2008 m.) koalicinę vyriausybes.

Sąlygų naujai mažumos vyriausybei gali būti per maža, nes vienaip ar kitaip dauguma gali susidėlioti. Politikos moksle stebėjimai rodo, kad centrine mažumos vyriausybės partija tampa stambus veikėjas, kuris yra mažiausias blogis kitoms kairės-dešinės spektro kraštuose esančioms partijoms. Jei konservatoriams-krikdemams Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ bei Lietuvos lenkų politikai yra tolimesni už socdemus, tai LSDP turi visus šansus, jei norėtų šios politiškai nesaldžios misijos, tapti mažumos vyriausybės ašimi.

Ketvirta, Prezidentės vaidmuo būsimos valdžios sudaryme yra svarbus. Jos palankumas ir netiesioginė parama centro-dešiniosioms partijoms viešojoje erdvėje yra matoma jau seniai ir noras išjungti iš būsimos koalicijos socialdemokratus ar pastaruoju metu griežtesnės linijos besilaikantį ir iki šiol į kompromisus linkusį premjerą A.Butkevičių taip pat nėra didelė paslaptis.

Kas galėtų paneigti, kad prezidentė neįsūdys centro-dešiniajai koalicijai neva „apsivaliusių“ darbiečių ar tautiškai nusiteikusių „paksistų“? Dėl valdžios galima ir su velniu obuoliauti.

Tokia yra situacija likus savaitei iki rinkimų. Jei per ją neišlįs nauji skandalai ar prisimirš seni, turėsime aptartus variantus. Viščiukus skaičiuoja rudenį – tik spalio 23 d. po antrojo turo vienmandatėse apygardose matysime, kaip ryškėja būsimos valdžios kontūrai.

TAIP PAT SKAITYKITE: Mindaugas Jurkynas: Balsavimas. Koks balsavimas?

Mindaugas Jurkynas yra Vytauto Didžiojo universiteto, Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto profesorius

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min