Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo skriaudiko!’ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: ‘Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų‘.“ Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,1-8)
Žiūrime į Dievą kaip į restorano padavėją, kuris su šypsena turėtų mus pasitikti su užrašų knygele rankoje ir įdėmiai užsirašyti visus mūsų pageidavimus, o paskui jokiu būdu negaišti.
Gyvename laike ir aplinkoje, kur viskas lyg ir turi vykti greitai. Greitai rašome laiškus ir tikimės sulaukti greito atsakymo, nedelsdami iš bet kur galime susisiekti su artimaisiais, nesunkiai galime gauti „greitąjį kreditą” ir akimirksniu išeikvoti – tiesa, dažnas ne taip staigiai gali jį grąžinti. Egzistuoja net greitų skyrybų paslauga. Ir į medikus kreipdamiesi mes tikimės greito rezultato („Greitoji pagalba“) – nesvarbu, ar, staiga įvyko nelaimingas atsitikimas, ar sveikatą gadiname daugelį metų.
Dažnai taip pat greitai ir staiga norėtume gauti atsakymą iš Dievo. Ypač, kai žmogus nueina ilgą kelią bandydamas pačius įvairiausius dalykus, kurie, tikėtina, turėtų padėti išspręsti visas problemas – sveikatos, turto, santykių, karjeros.
Ir kai niekas nebepadeda, tuomet pamėginama pasimelsti. Arba imama viskas drauge – jogos meditacija, užkalbėtojai, konsultantai, na, dar ir malda. Juk jei ir nepadės, tai bent nepakenks. Bet naudojant daug priemonių, juk kažkuri turėtų suveikti. Tai gal malda?
Žiūrime į Dievą kaip į restorano padavėją, kuris su šypsena turėtų mus pasitikti su užrašų knygele rankoje ir įdėmiai užsirašyti visus mūsų pageidavimus, o paskui jokiu būdu negaišti, bet skubėti išpildyti užsakymą, kad tik klientas jaustųsi laimingas. Nes jei kas ne taip, tai klientas negrįš, o ir šįkart išeidamas nepaliks arbatpinigių.
Jėzus šiandien mums pasakoja palyginimą apie našlę, kurios vienintelė viltis yra kietakaktis ir kietaširdis teisėjas, nebijantis nei Dievo, nei žmonių. Ji neduoda šiam ramybės, kol nepasiekia, kad pareigūnas imtųsi bylos. Ir nors ne iš tyros širdies ir be jokio entuziazmo, bet dėl ramybės, teisėjas imasi vykyti savo pareigą.
Jei nesąžiningas teisėjas imasi vargšės našlės reikalų, tai Dievas iš savo meilės imasi apginti savo mylimuosius. Būtent iš meilės. Ir čia Kristus mums atveria maldos gylį bei prasmę. Kas yra tie „dieną ir naktį” besimeldžiantieji? Kaip toji malda atrodo?
Pirmiausia mes, nusidėjėliai, suvokiame, jog kreipiamės į šventesnį ir garbingesnį už save. Ir tai ne mūsų nuopelnas, bet Kristaus, per kurį tapo įmanoma, kad Dievas būtų mūsų Tėvas.
Antra, mes ateiname ne nešini savo teisumu, bet pasikliaudami Kristaus mums pelnytu išteisinimu.
Trečia, Dievas visiškai neprivalo mūsų maldų klausytis ir į jas atsakyti, bet tai daro grynai iš tėviškos meilės. Ir atsakydamas Jis neprivalo skubėti ir daryti tai pagal mūsų užgaidas, bet atsakymui parenka visuomet geresnį kelią ir būdą.
Ketvirta, malda nėra viena iš priemonių kažką gauti ar pasiekti. Tai yra buvimas su Dievu. Ir tas buvimas geriausiai skleidžiasi, kai mes širdimis ir lūpomis prisimename, dėkojame ir garbiname Kristų, dovanojusį mums gyvenimą.
Ką tik atšventėme Visų Šventųjų šventę (lapkričio 1 d.), prisimindami, kad čia gyvenantys ir jau Dievo artybėje esantys šventieji garbina Dievą malda, kuri yra ir auka, ir smilkalai, kylantys Dievo akvaizdoje.
Tad mokykimės kantriai melstis ir budėti iki ateis laikas (jei paklausysime vyresnių žmonių, tas laikas tiesiog atlekia), kai būsime ten, kur jau niekas netrukdys garbinti Dievą.
