Gėda ir baimė – nuodėmės palydovai, įžengę į mūsų gyvenimą per protėvius. O taip pat – ir troškimas tą tarp Kūrėjo ir kūrinio atsivėrusią bedugnę kokiu nors būdu įveikti.
Tiesa, visuomet egzistavo ir alternatyva – nei į Dievą, nei į save rimtai nežiūrėti, o tiesiog kaip nors gyventi ir nesukti galvos apie tai, kas gera ir bloga. Tai – nesibaigiančio dvasinio negalavimo ar sunkios ligos simptomai, kai tai, kas baisu, ligoniui virsta norma.
Svarstome, ką reikėtų nuveikti gyvenime, ką pakeisti, ką daryti ir ko atsisakyti. Tuoj pasipils parodomosios ir nuoširdžios gerumo bei labdaros akcijos. Ir iš sakyklų bus raginama daryti tą ar aną.
Šiandien laiško hebrajams autorius mums prabyla nelengvais, tačiau ypač reikšmingais žodžiais, ragindamas visu rimtumu ir susitelkimu leistis į piligriminę kelionę, į šventyklą. Kadaise izraelitai iš įvairių pakraščių traukdavo į šventovę atnašauti aukas. O vyriausiasis kunigas kartą metuose, įžengęs į šventų švenčiausąją, aukodavo auką už nuodėmes. Be jo ten niekas negalėdavo įžengti.
Šiandien mūsų piligimystė vyksta kiek kitaip. Mes esame raginami drąsiai įeiti į šventyklą, sekdami Viešpačiu Kristumi, vyriausiuoju Kunigu, paaukojusiu save ir prisikėlusiu, kad visi, kurie Jį tiki, galėtų įžengti į šventų švenčiausiąją. Dievo žodis mus ragina tai daryti drąsiai. Ir tai yra priešingybė nuodėmės gėdai ir baimei, verčiančiai mus slėptis ir drebėti.
Tai yra tas naujas ir gyvas Kelias – atnaujintomis širdimis, Kristaus krauju ir krikšto vandeniu nuplautomis širdimis žengti Dangiškojo Tėvo akivaizdon.
Kalendoriniams metams einant į pabaigą, mes gyvename apmąstymais apie praėjusiuosius ir planais apie būsimuosius. Svarstome, ką reikėtų nuveikti gyvenime, ką pakeisti, ką daryti ir ko atsisakyti. Tuoj pasipils parodomosios ir nuoširdžios gerumo bei labdaros akcijos. Ir iš sakyklų bus raginama daryti tą ar aną.
Tačiau visa, ką mes darytume ar planuotume, bus netikra, jei drauge su Kristumi neperžengsime tos neįmanomos bedugnės, skiriančios mus nuo Dievo, jei nepriimsime nuodėmių atleidimo ir tikros ramybės bei gyvenimo su Dievu.
Be Kristaus bet koks mūsų darbas, kad ir mūsų akimis pats geriausias bei kilniausias, bus dar vienas mėginimas pabėgti, užsimiršimas, slėpimasis nuo tikros tragedijos ir nelaimės, ištikusios mūsų gyvenimą, mūsų sielą ir kūną.
Šiandien esame kviečiami būti iš esmės, savo likimą spręsti iš esmės, nes tikrasis gyvenimas nėra virtuali tikrovė, kur galima būti tuo pačiu metu skirtingose vietose, nes arba mes savo gyvenimą patikime Kristui, išpažindami nuodėmes – pasikliaujame Jo auka ir džiaugiamės Dievo vaikų laisve, arba ne. Todėl planuodami savo gyvenimus ir savo darbus bei įvairius veiksmus – pirmiausia ramybėje prisiminkime, ką dėl mūsų, už mus jau yra nuveikęs Viešpaties.
Tuo pačiu esame raginami auginti viltį ir meilę krikščionių bendruomenėje, kur būna pats Kristus ir kur esame auginami bei ugdomi. Juk meilė pasireiškia santykyje tarp žmonių. Tarp žmonių ugdomas ir gailestingumas, tik tarp žmonių skleidžiasi žmogiškumas – Dievo sumanyta prasme. Todėl, turėdami tą pačią Viltį, tą patį Kunigą, su kuriuo perėjome iš mirties į gyvenimą, su tokia pačia ramybe mokinkimės priimti ir saugoti vienas kitą.
