Dabar populiaru
Publikuota: 2015 kovo 8d. 11:08

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Draudimo polisas gyvenimui ir amžinybei

Jiems einant keliu, vienas žmogus Jam pasakė: „Aš seksiu paskui Tave, kur tik Tu eitum!“ Jėzus atsakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ Kitam žmogui Jis pasakė: „Sek paskui mane!“ Tas prašė: „Leisk man pirmiau pareiti tėvo palaidoti.“ Jis atsakė: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“ Jėzus tam pasakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“ (Lk 9, 57-62)

Apie pirmąjį, pasiryžusį sekti Kristumi, evangelistas Matas pasako kiek daugiau už Luką – jis buvęs Rašto aiškintojas. Gali kiek stebinti Jėzaus atsakymas Jį sekti norinčiam žmogui. Ir ne tik šiam, bet ir kitiems Evangelijos skaitinio herojams.

Jėzus kalba be užuolankų, be ilgų pamokslų ir aiškinimų. Čia mes nematome švelnaus ir malonaus Jėzulio, bet kryptingai keliaujantį savo misijos atlikti Žmogaus Sūnų, kaip Jis pats save vadina, primindamas įsikūnijimą, auką ir žmonių išgelbėjimą.

Taigi, Jėzus savo veidą jau buvo nukreipęs į Jeruzalę. Prieš tai Jis buvo atstumtas Samarijos kaimiečių, nes samariečiai ir judėjai neapkentė vieni kitų. Tam sekti trokštančiam žmogui Jėzus atsako neturįs kur galvos priglausti. Atsakymas neatsitiktinis.

Jėzus perskaito tai, ko aplinkiniai nemato. Jis perskaito besikreipiančiojo širdies sumanymą. Jis buvo tikriausiai maždaug toks: “Aha. Su samariečiais nesusidėjo, vadinasi, gerai. Eina į Jeruzalę. Jei Jis tikrai pranašas ir būsimasis karalius – kaip Jo sekėjas galiu gauti neblogą tarnybą ir garbingą vietą naujo karaliaus svitoje.” O Jėzus pasako, kad šiame pasaulyje Jis neturi ne tik rūmų, bet apskritai nieko.

Vadinasi, ir Jo sekėjai pamils ne žemiškuosius rūmus, bet ne rankomis statytus namus danguje, kur Jėzus nuėjo paruošti vietos. Ir dar. Viešpats sustabdo gražbylystę, taip mėgstamą mūsų, bet dažnai niekuo nepagrįstą ir atskirtą nuo mūsų tikrųjų sumanymų, kuria siekiame ir tikimės kitų žmonių ir net paties Dievo palankumo.

Taip Jėzus parodo kelią, kuriuo eina daugelis ir kuris ne tik mirusius, bet ir gyvuosius padaro mirusiais.

Kitas, pakviestas sekti Kristumi, norėjo pareiti tėvo palaidoti. Jo tėvelis nebuvo miręs. Jei taip būtų, jis būtų buvęs palaidotas tą pačią dieną. Tačiau sūnus norėjo palaukti, kol tėvas numirs, jį palaidoti ir tuomet būti su Jėzumi. Jėzus atkerta: „Palik mirusiems laidoti savo numirėlius, o tu eik ir skelbk Dievo karalystę!“ Taip Jėzus parodo kelią, kuriuo eina daugelis ir kuris ne tik mirusius, bet ir gyvuosius padaro mirusiais.

Pasaulio, papročių, kasdienybės iškėlimas virš Dievo meilės visus padaro numirėliais. Simboliška, kad žmogus pasiprašo laiko laukti ne ko kito, bet tėvo mirties ir jo laidotuvių. Taigi mirties ir kapo. Ir ne apie pasaulio vaikus čia Jėzus kalba, bet apie tuos, kurie gali pasakyti: Esu tikintis. Ir dar – net artimiausi žmonės, net šeima tampa kliūtimi sekti Kristumi.

Trečiasis troško sekti, bet labai norėjo atsisveikinti su artimaisiais, su savo ligšioliniu gyvenimu, į ką Jėzus jam ir mums visiems atsako: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“

Kada tari maldos žodžius, kada su kitais krikščionimis klausaisi Žodžio, šventi Eucharistiją – kodėl visa tai darai? Ką reiškia tariamas „Tikiu”? Ar tai nėra tam tikras draudimo polisas dabartiniam gyvenimui ir amžinybei?

Kada tari maldos žodžius, kada su kitais krikščionimis klausaisi Žodžio, šventi Eucharistiją – kodėl visa tai darai? Ką reiškia tariamas „Tikiu”? Ar tai nėra tam tikras draudimo polisas dabartiniam gyvenimui ir amžinybei, jei vis dėlto pasitvirtintų, kad Jėzus yra Viešpats? Arba, kiek Kristaus žodžius ir kvietimą užgožia žmonės, kasdieniai buitiniai reikalai, tingėjimas ar baimė papasakoti apie Išganytoją? („Skelbk!“)

O kokia kova vyksta tarp troškimo priklausyti Kristui ir mūsų ydų ir nuodėmių! Ne vienas dar nori grįžti ir su jomis atsisveikinti, t.y. pasibūti. Ir kiek mūsų intencijose nuoširdumo, kai mūsų pačių nuodėmės ir kaltės neatrodo baisios ir visai pageidautinos?

Jėzus nė vieno neragina iš trokštančių Jį sekti. Jis ir nori, kad žmogus visa savo esybe gyventų su Juo. Tačiau Jis trokšta nuoširdumo, kaip kad Jis pats yra nuoširdus. Net jei mūsų širdis slegia abejonės, egoizmas, permainingos  nuotaikos, mes galime ir turime Juo pasitikėti, nes žinome, kad Jis nepasmerks, bet pagydys, paguos, suteiks naujų jėgų bei išminties.

Kaskart parodydamas mūsų silpnumą, Jis nepasmerkia ir neisityčioja, bet su meile ragina pasikliauti ne savimi pačiais, o tik Juo.

 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min