Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Mindaugas Sabutis: Sekmadienio homilija. Karalius, kuris neatima kitų laisvės

Šaltinis: 15min
0
A A

Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo Jo pasitikti, garsiai šaukdami:

„Osana!

Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu, –

Izraelio Karaliui!“

Jėzus, gavęs asiliuką, užsėdo ant jo, kaip parašyta:

Nebijok, Siono kalno dukterie:

štai atvyksta tavo karalius,

Jis joja ant asilaičio!

Iš pradžių mokiniai šito nesuprato, bet, kai Jėzus buvo pašlovintas, atsiminė, kad tai buvo apie Jį parašyta ir jie buvo Jam tai padarę. Taigi dabar liudijo apie Jį minia, buvusi su Juo, kai Jis pašaukė Lozorių iš kapo ir prikėlė iš numirusių. Žmonės todėl ir išėjo Jo pasitikti, kad buvo girdėję Jį padarius tą ženklą. O fariziejai kalbėjo vieni kitiems: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį!“ (Jn 12,12-19)

Gausiai susirinkusi į šventes minia išėjo pasitikti Jėzaus. Apie Jėzaus gyvenimą pastatyta nemažai filmų. Dažniausiai labai vidutinio lygio, bet tai skonio reikalas.

Tačiau vienas momentas dažniausiai pastebimas – Jėzų pasitinkanti minia yra palyginti menka. Gal naujų filmų kūrėjai pasinaudos šiuolaikinėmis techninėmis galimybėmis ir, nepaisant mažo biudžeto, pavaizduos tikrą minią.

Yra manančių, kad per šventes mieste esančiųjų ar bent norinčiųjų patekti skaičius padidėdavo net iki dešimties kartų. Jeruzalėje tuo metu gyveno per 250 000 gyventojų. Ir staiga miestas tampa milijoniniu.

Tokia mina kaip reikiant atgaivina ekonomiką tiek miestui, tiek šventyklai. Iš kitos pusės – tai rimtas galvos skausmas romėnų administracijai ir jėgos struktūroms. Sukilimo ar neramumų atveju tokią minią suvaldyti būtų nemažai reikalų net patyrusiems romėnams. Ypač, jei minią vienytų vienas tikslas.

Tokia mina kaip reikiant atgaivina ekonomiką tiek miestui, tiek šventyklai. Iš kitos pusės – tai rimtas galvos skausmas romėnų administracijai ir jėgos struktūroms.

Ir minia turėjo tikslą, turėjo lūtestį, turėjo svajonę. Visi susirinkę milijonai norėjo Jeruzalės išvadavimo iš priespaudos, norėjo savo karaliaus – tokio, kaip Dovydas.

Jie norėjo laisvės ir troško, kad jau nebereikėtų daryti kompromisų tarp Dievo ir pagoniškos valdžios.

Regis, Jėzus įžengė kaip tik laiku ir vietoje. Prieš tai prikėlęs Lozorių, Jis įjojo į Jeruzalę ant asilaičio, taip išpildyddamas pranašo Zacharijo pranašystę: Garsiai krykštauk, dukterie Jeruzale! Štai pas tave ateina tavo Karalius, Jis išaukštintas ir pergalingas, Jis nuolankus ir joja ant asilo, ant asiliuko, asilės jauniklio (Zch 9,9).

Garbindami Jėzų kaip Dovydo sūnų, jie pasitinka Jį kaip karalių Saliamoną, kuris ir buvo Dovydo sūnus bei sosto paveldėtojas.

Krikščionija, pradėdama Didžiąją Savaitę, taip pat kaip toji minia sveikina Karalių. Keletą tūkstantmečių Verbų Sekmadienį gieda “Osana”. Ir didžioji dalis giedančiųjų lygiai taip pat nesupranta, ką garbina ir kodėl.

Kaip tą dieną nesuprato nei Jėzų pasitinkanti minia, nei su Juo žengiantys apaštalai. Tačiau net nežinodama apie Jį, minia liudijo teisingai. O fariziejai ištarė pranašiškus žodžius: „Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį!“

Minia troško galingo karaliaus, kuriam galėtų deleguoti savo lūkesčių išpildymą. Toks karalius (prezidentas, kancleris) privalo turėti realią galią, jėgą ir valią valdyti, keisti, vesti tautą.

Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Iki šiol žmonės nori galingų valdovų, kurie išpildytų tai, ko pats silpnas žmogus negali ar nesugeba.

Nuo to laiko niekas nepasikeitė. Iki šiol žmonės nori galingų valdovų, kurie išpildytų tai, ko pats silpnas žmogus negali ar nesugeba.

Kaina, kurią žmogus pasirengęs sumokėti – asmeninė laisvė arba net gyvybė vardan valdovo arba vardan geresnės visuomenės ateities.

Jėzus ateina ne atimti laisvės ar gyvybės. Šis Karalius atsisako savosios laisvės ir savosios gyvybės, kad visi Juo sekantys būtų laisvi ir gyvi per amžius. Ir tik vėliau žmonės suvokė, kad Raštai kalbėjo apie Jį. Vėliau prisiminė Jo Žodžius.

Ir mums šiandien tik Dievo Žodis yra tai, kas leidžia mums priimti Karalių ir Kunigą tokį, koks Jis yra. Mūsų protas, jausmai, įsivaizdavimai, kad ir kokie išlavinti būtų, yra nepajėgūs priimti ateinančio tarnaujančio Karaliaus.

Ir jei norime šiandien Jį tinkamai pasveikinti, geriausia, ką galime padaryti – klausytis Jo Žodžio, pasitikėti Juo ir pasveikinti, kai Jis pas mus ateina Žodžiu, Kūnu ir Krauju; laukti Jo ne kaip nenuspėjamo despoto, bet kaip to, kurio meilės ir artumo trokšta siela ir visa mūsų esybė.

 

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min