Visais laikais buvo laukiančių Bažnyčios mirties. Ir daugelį kartų žmonės save ir kitus įtikinėjo, kad krikščionybei gyvuoti liko visai nedaug. Kai kurie net tikėjosi sulaukti Bažnyčios pabaigos iki savo mirties.
Daugelis priežasčių lėmė tokias nuostatas ir lūkesčius – ateistiniai įsitikinimai, ideologiniai dalykai, pačių tikinčiųjų bei Dievo Žodžio tarnų piktnaudžiavimas turimomis politinėmis galiomis, godumas ar net žiaurumas.
Tačiau netgi sistemingai tyčiojantis iš krikščionybės, niekinant jos simbolius ir pašiepiant tikėjimą, kaip ir griaunant šventoves bei žudant tikinčiuosius, esminių rezultatų Evangelijos naikinime pasiekta nebuvo.
Net tokiame tobulo ateizmo krašte kaip Šiaurės Korėja, kur, regis, krikščionys jau seniai išžudyti arba pūdomi koncentracijos stovyklose, vis dar yra tikinčiųjų.
Net tokiame tobulo ateizmo krašte kaip Šiaurės Korėja, kur, regis, krikščionys jau seniai išžudyti arba pūdomi koncentracijos stovyklose, vis dar yra tikinčiųjų. Netgi ten, kur krikščionys patyrė islamistų, nacionalistų bei komunistų persekiojimus ir įvairiausius žiaurumus, krikščionybė išliko. Bažnyčios ten sumažėjo, stipriai nukraujavo, bet išliko.
Mums, krikščionims, išorinė grėsmė, nors ir nemaloni arba net fiziškai pavojinga, nėra tokia baisi. Ir sekuliarėjantis mūsų – Vakarų – pasaulis su milžiniškais ateistinės propagandos finansiniais ir politiniais ištekliais taip pat tiek daug pavojaus nekelia. Didžiausias pavojus Bažnyčiai glūdi joje pačioje.
Į Sardų parapiją kreipdamasis Jėzus pasako kažką, kas amžiais yra svarbu visai Bažnyčiai: Tave vadina gyvu, bet tu esi miręs. Pabusk ir stiprink, kas dar tik merdi.
Tuometis Sardų miestas, jau nebeturėjęs išskirtinės politinės ar ekonominės reikšmės Romos imperijos gyvenime, galėjo pasigirti, kaip šiandien mėgstame sakyti, turtinga ir gražia praeitimi, garbinga istorija. Ir tai tiesa.
Kadaise tai buvo Lydijos imperijos sostinė, prekybos centras, o jos karaliai garsėjo pasakiškais turtais. Viena iš hipotezių teigia, jog būtent Sardai pirmieji pasaulyje ėmė kaldinti monetas. Bet tai praeitis. Apaštalo Jono laikais tai buvo mažėjantis miestas, o šiandien iš jo telikusi griuvėsių krūva.
Šiame garbingus laikus menančiame mieste veikė tikriausiai aktyvi krikščionių bendruomenė. Tikėtina, kad jos nariai buvo pasiturintys ir garbingi piliečiai, o parapija turėjo gerą reputaciją ir atliko svarbias socialines funkcijas visuomenėje. Regis, ko daugiau reikia. Ir miestas su giliomis istorinėmis šaknimis, ir Bažnyčia aktyviai veikianti.
Bet ji pavadinama mirusia ir Jėzus žadina ją iš mirties miego.
Šiandien bažnyčios ir pavieniai krikščionys taip pat yra raginami ir ragina vieni kitus būti aktyvius. Veikti panašiai kaip tinklinio marketingo specialistai ar būti visų reikalų ekspertai. Todėl labai greitai šalia Jėzaus dėmesio ir veiklos centre atsiduria kiti dalykai, kurie patys savaime nėra blogi, bet jiems skiriamas dėmesys ir vieta turėtų būti kitokie.
Todėl šiandien krikščionybė stengiasi aprėpti begalę temų – socialinis teisingumas, ekologija, psichologinis konsultavimas, žmogaus teisės ir t.t. Patys dalykai yra svarbūs ir sveikintina, kai krikščionys, būdami visuomenės nariai, sprendžia sudėtingas problemas. Tačiau kai atsiranda tokios temos kaip „Jėzus ir socialinis teisingumas“, „Jėzus ir sveikas gyvenimo būdas“, „Jėzus ir ekologija“, „Jėzus ir postmodernizmas“ (tegul tai bus vadinama „Socialinė bažnyčios misija“, „Kirikščionių rūpestis kūrinija“, „Bažnyčia kovoje už lygybę“ – esmė ta pati), tuomet pasiduodama pagundai visu uolumu imtis regimų dalykų, duodančių palyginti greitą regimą rezultatą, o pats Jėzus atsiduria kažkur nuošalyje. Labai greitai Jis lyg tampa nuobuodus, lyg nepakankamas, Evangelija – senovinėmis sakmėmis, tegul ir „prasmingomis“.
Štai čia ir glūdėjo Sardų bažnyčios nelaimė. Toks pavojus tyko ir visos dabartinės krikščionybės, ir kiekvieno mūsų asmeniškai, kai, regis, turime viską, bet iš tiesų neturime nieko, nes nebeturime Jėzaus. Nebeturime nieko.
Todėl mums gyvybiškai svarbu nuolatos kreipti akis į Išganytoją ir su džiaugsmu priimti Jį patį, Jo vardu teikiamą nuodėmių atleidimą, Jo dovanojamą ramybę. Tik tuomet su Jo vardu lūpose ir širdyse mes būsime pajėgūs pasitikti visus iššūkius ir gyventi tikroje ramybėje bei tapti su Kristumi tikrais mirties nugalėtojais.
