Mes patys tai sugebame, o gal aplinkoje turime pažįstamų, kuriems viskas visuomet blogai. Aš ne vieną tokį pažįstu. Pažįstu šeimą, kuri nuolatos gyvena ekonominės krizės sąlygomis. Kaip prieš kelis dešimtmečius, taip ir šiandien nėra jokios kitos kalbos ar temos, kaip tiktai kainų augimas ir visuotinė suirutė.
Nors ir namai puikiausi stovi, ir vaikai talentingi, atradę savo vietas ir pašaukimus gyvenime. Ir sveikatos nieko. Bet viskas blogai, viskas sunku.
Kas d4l murmėjimų, pamenu, paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį televizija transliavo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymą kažkurios šalies jaunimo dienose. Tąkart gitara grojo ir giedojo berankis jaunuolis. Jis puikiausiai grojo kojomis. Iki tol kažin ar buvau matęs viltingesnį reginį.
Tame pačiame kambaryje televizorių žiūrėjo garbingo amžiaus ponia. Įpusėjus minėto atlikėjo grojamai ir giedamai giesmei, ponia staiga tarė: „Kaip toliau reiks gyventi? Kainos kyla, valstybėje betvarkė. Pensininkais niekas nesirūpina...“
Sieloje pasidarė gėda, kad aš, turėdamas pakankamai sveikatos ir nepatirdamas jokios negalios taip retai moku džiaugtis gyvenimu ir dėkoti Dievui už viską, ką turiu. Tame pačiame kambaryje televizorių žiūrėjo garbingo amžiaus ponia. Įpusėjus minėto atlikėjo grojamai ir giedamai giesmei, ponia staiga tarė: „Kaip toliau reiks gyventi? Kainos kyla, valstybėje betvarkė. Pensininkais niekas nesirūpina...“
Ir, jei neįgalaus jaunulio pasirodymas šokiravo, tai šios (tikrai gerai aprūpintos) ponios žodžiai – pribloškė. Tą pačią akimirką galėjau pamatyti ir patirti, kas yra dvasios jėga ir visa nugalintis tikėjimas ir kas – dvasinis skurdas ir tikroji ubagystė bei negalia.
Izraelitai murmėjo. Jie pamiršo Dievo stebuklus, pamiršo nelaimes, kurias Dievas buvo užleidęs Egiptui, pamiršo, kaip sausomis kojomis perėjo jūrą, o faraono kariuomenė nugarmėjo.
Tų dalykų jie neatsiminė. Atsiminė tik vergo davinį. Tai, kad išalkę žmonės norėjo valgyti – natūralu ir nesmerktina. Blogai yra tai, kad jie murmėjo. Savo bėdoje ir poreikiuose jie gyveno ir elgėsi taip, lyg niekada nebūtų matę Dievo darbų, lyg nežinotų, kad Dievas yra.
Kaip dažnai mes, krikščionys, gyvename ir mąstome taip, tarsi Dievo nebūtų. Murmame prieš Jį ir žmones, nepatenkinti tuo bei anuo. Ir pamirštame, kaip maloningai Jis mus iki šiol vedė, kaip mus pamilo – kad net savęs išsižadėjo dėl mūsų.
Izraelitams tereikėjo prašyti. Ne keikti, o tiesiog su pasitikėjimu kreiptis į Viešpatį. Mes, per Kristų būdami Dievo vaikai, galime ir turime kreiptis į dangiškąjį Tėvą visuose savo rūpesčiuose ir reikmėse. Pats Dievas trokšta būti su mumis ir mus vesti bei aprūpinti. Bet Jis nori, kad Juo pasitikėtume, kaip vaikai pasitiki savo tėvu ar motina. Taip pat, priimdami Jo dovanas, nepamirškime padėkoti už visa, ką turime.
Izraelitai buvo aprūpinti maistu tiek, kiek tai dienai reikėjo. Nė vienas neliko nevalgęs ir nė vienai šeimai neteko išmesti likučių. Dievas davė tiek, kiek reikėjo.
Viešpats yra su tavimi tavo kelionėje, tavo džiaugsmuose ir tavo rūpesčiuose. Pasitikėk Juo ir patikėk Jam visus savo kelius bei rūpesčius.
