Ar svečiuojantis, ar gyvenant užsienyje niekada nepasitaikė, kad pro svetimų didmiesčių dulkes, smogą, vienas ant kito lipančius vienodus dangoraižius ir žmones iškiltų palikto daugiabučio kiemo vaizdas? Ar vangiai vartantis šiltų kraštų akmenuotuose paplūdimiuose arba kaistant ant asfalto ir gatvės stulpo šešėlyje bandant atsivėsinti neteko prisiminti miškais ir parkais nusėtos gimtinės, gaivios vakaro vėsos? O stebint užsienio architektūrą ar jokia, kad ir menka, detalė nepriminė savos šalies pastatų, skulptūrų? Ar tąkart nenudiegė širdies?
Ar terasoje po palme geriant vyną, o gal atvirkščiai – plušant saldainių fabrike ar vangiai klūpant nesibaigiančiuose braškių laukuose, neaplankė nostalgija savam kraštui? Ar sapnuose neišvydote raudonų sostinės senamiesčio stogų grandinės, pilkšvos Baltijos jūros purslų, plakančių auksines kopas, plataus Nemuno vingių, jungiančių kaimus ir miestus, o gal – savo pirmosios mokyklos ar kaime prie obels parimusios skarotos močiutės?
Lauke tamsu ir šalta? Žmonės nesišypso? Per maža pinigų?..
Kai norisi nuo visko pabėgti, pro ryškiaspalvėmis rudens spalvomis nusėtą miestą, pro pilkus debesis ar gatvėse telkšančias balas pažvelkite giliau. Kartais reikia matyti daugiau nei tik purvą, skurdą ir blogį. Gyvenimas nėra tik juodas arba baltas. Jis turi daug spalvų ir atspalvių. Nėra gerų ar blogų vietų – yra tik mūsų požiūris į jas.
Gerai turi būti ten, kur esame mes, nes tik mes suteikiame dalykams prasmę.
O ruduo Lietuvai tinka.
