Kalbu ne apie pasitraukimą iš gyvenimo. Turiu omeny dovaną. Kai sąmoningai apsisprendžiame išgelbėti kitą, gyvenantį net ne Lietuvoje, o kur nors Vokietijoje, Latvijoje... kai gelbstime tą, kurio nepažinojome ir niekad neturėsime iš jo naudos: nei verslo, nei intymių santykių.
Apie ką mes čia? Apie tai, apie ką seniai kalba visas civilizuotas pasaulis. Tik Lietuvoje šis apsisprendimas apipintas mitais.
Pabandykite įsivaizduoti tokią sceną. Jos nerodys nei TV žinios, nei komerciniai kanalai savo rypaujančiose iš tuščio į kiaurą gyvenimo būdo laidose. Nes ištverti tokias situacijas reikia valios tvirtybės. Ir ryžtingo apsisprendimo. O medikams – tikslumo, profesionalumo, greitos reakcijos. Sunku abiem pusėms: ir duodančiai, ir imančiai. Juo labiau kad donoro ir recipiento šeimos viena kitos nepažįsta. Tokia tvarka, nustatyta įstatymais.
Gyvybės siūlas nutrūksta tyliai
Reanimacija. Intensyviosios terapijos palata. Žmogaus gyvybę palaiko dirbtinis plaučių ventiliavimo aparatas, gyvybės siūlas monitoriuje vos įžiūrimas. Smegenys mirusios. Bet širdis dar iš paskutiniųjų varinėja kraują. Į palatą įeina medikai, nešini keistu lagaminėliu, kupinu ledų. Pacientą, kuris jau viena koja amžinosios medžioklės plotuose, atsargiai perkelia ant ratukų, veža į operacinę. Veža atsargiai, kalba patyliukais. Nes tai – paskutinė šio žmogaus kelionė tikrąja šio žodžio prasme. Iš chirurgo veido nepasakytum, kad jis ruošiasi dieviškai misijai. Dieviškai, nes, bendrąja prasme, gyvybę dovanoti ir atimti yra dieviška privilegija.
Tačiau šį kartą teisę tai padaryti jam suteikė pats žmogus, spinduliuojantis paskutinius gyvybės impulsus (turintis donoro kortelę), arba jo šeima. Dažniausiai – jau prislėgta sielvarto, nebeturinti vilties. Bet pasiryžusi išgelbėti kitos šeimos žmogų.
...gelbstime tą, kurio nepažinojome ir niekad neturėsime iš jo naudos: nei verslo, nei intymių santykių.
Neįsivaizduojate, į kokias dviprasmiškas situacijas patenka medikai, sulaukę pranešimo, kad kažkas sutinka paaukoti organą: visai neseniai donore tapo vos trisdešimties metų moteris, palikusi du mažus vaikus. Ar lengva džiaugtis tokia dovana suvokiant, kad tai, kas vieniems teikia viltį, iš kitų atima paskutinę, tegul ir trapią kibirkštėlę. Peržengti mirties ribą sunku visiems: ir esantiems šiapus, ir anapus.
Žvakė ant chirurgo stalo
Kalbėti per Vėlines apie organų donorystę Lietuvoje kiek neįprasta. Kažkaip labiau tinka koks kunigo pamokslas ar Vėlinių papročių priminimas. Pamąstymai apie būtį. Helovino vakarėlių baisybės. Tačiau, patikėkite, jei pamatytumėte, kaip šviečia viltimi metų metais laukiančio organo recipiento akys. Ir kaip nutrūksta donoro, dovanojančio organą, gyvybė, akimirksniu pabąla kūnas, medikams atjungus gyvybę palaikančią aparatūrą, užspaudus kraujo arteriją specialiais chirurginiais spaustukais. Kai šalia vos prieš keliolika minučių sunkiai kvėpavusio (bet dar buvusio šiame pasaulyje) donoro suplazda žvakė, pastatyta ant chirurgo stalelio, ranka užspaudžiamos akys, visiems šio neįtikėtino akto dalyviams tampa aišku: šio Žmogaus nebėra. Bet jo širdis, kepenys, akies rainelė, plaučiai ar inkstai išgelbės kito ligonio gyvybę, pratęs jo visavertį gyvenimą metams, dviem, penkeriems...
Tokiu atveju plazdanti žvakė nėra vien tik subanalintas žmogiškos šilumos simbolis. Sukalbėti maldą ar uždegti žvakę galime kiekvienas. O ar galėtume uždegti kitą žmogų naujam gyvenimui, suvokdami, kad patys jau nebeturime šansų išgyventi?
Kvaili mitai
Pastebėjau, kad Lietuvoje egzistuoja keletas mitų apie organų donorus. Pirmas, ko gero dvelkiantis grotesku ir tamsybe, kad, jei jau oficialiai tapai donoru (pasirašei donoro kortelę), tave būtinai kažkas nužudys ar pagrobs dėl organų. Nubusi paskui kokiame rūsyje su vienu inkstu. Bet kodėl niekas nepagalvoja, kad pagrobti gali ir be donoro kortelės, kaip kokioje Kinijoje? Be to, dar nė vienas iki šiol Lietuvoje tapęs donoru žmogus neturėjo donoro kortelės, nors jų išduota per 15 000! Donorais iki šiol dažniausiai tampama artimųjų valia.
Sukalbėti maldą ar uždegti žvakę galime kiekvienas. O ar galėtume uždegti kitą žmogų naujam gyvenimui, suvokdami, kad patys jau nebeturime šansų išgyventi?
Kitas mitas – kad medikai norės tavo mirties, jei jiems trūks donorų, ir negelbės leisgyvio. Komentuoti tokius absurdus palieku patiems transplantologams. Aš tik paaiškinsiu, kad medikai nesaugoti paciento gyvybės neturi jokios prasmės – už donoro paruošimą jie negauna antros algos, medalių ar vokelių.
Donorystė daugelyje pasaulio šalių yra tiesiog sąmoningas aktas. Valios pareiškimas šiuo klausimu - panašiai kaip Seimo rinkimai ar mokėjimas už komunalines paslaugas. Tarkime, daugelyje JAV valstijų ant vairuotojo pažymėjimo parašyta TAIP arba NE. Viskas labai paprasta, ir jokių formalumų. Tiesiog, jei žūsi avarijoje, medikai žinos, kad, dirbtinai palaikydami tavo vidaus organų (bet ne smegenų) gyvybingumą, kažkam kitam pratęs gyvenimą. Gal tiesiog gripu nesėkmingai persirgusiam ir nuo širdies nepakankamumo kenčiančiam, prie lovos ar dirbtinės širdies prirakintam bėdžiui dovanos tavo širdį.
Žinoma, jei tavo organai netiks šiam kilniam tikslui, niekas net nesiūlys artimiesiems tokios galimybės.
Žmogaus mirties konstatavimas skirtingose šalyse yra nevienodas. Vienur mirtis yra konstatuojama mirus smegenims, kitur – sustojus širdžiai. Iš tiesų gal tai ir nėra labai svarbu. Jautru yra tai, kad daugelyje reanimacijų, pradedant išimti organus, uždegama žvakė. To, beje, taip pat niekas niekur nemoko...
Juk būtų gera žinoti, kad kažkas, palikdamas šį pasaulį, anapus išsinešė ne viską.
Donorų skaičius visada bus didesnis nei transplantacijų. Mat donoriniai organai gali netikti transplantacijai dėl medicininių priežasčių, gali neatsirasti tinkamas recipientas (laukiantysis organo) – jei donoras yra itin retos kraujo grupės ir atlikus daugybę medicininių tyrimų nerandama tinkamo recipiento.
Jei buvote donorystės priešininkai ir net nesiruošiate pakeisti nuomonės, pagalvokite štai apie ką. O jeigu taip atsitiktų jums? Jeigu jūs lauktumėte organų persodinimo operacijos. Juk būtų gera žinoti, kad kažkas, palikdamas šį pasaulį, anapus išsinešė ne viską. Todėl donorystė – tai galimybė ne tik duoti, bet ir priimti kito dovaną.
Per Vėlines prisiminkime tuos, kurie išeidami pagalvojo ir apie mus, liekančius gyventi. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, šiais metais turėtume uždegti 83 žvakutėmis daugiau. Tiek donorų paaukojo savo organus ir audinius kitiems.
