Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Palmira Martinkienė: Kas bendra tarp „Eurovizijos“ ir lakūnų žūties?

Šaltinis: 15min
0
A A

Palmira Martinkienė Jūs teisūs: pavadinimas nekorektiškas ir galbūt net šokiruojantis. Bet, deja, tarp šių dviejų iš pirmo žvilgsnio nelyginamų dalykų egzistuoja gana glaudus ryšys.

Ir sieja juos ne kas nors kita, o mūsų, lietuvių, reakcija į šiuos labai skirtingus įvykius. Mūsų, visų sričių nepakeičiamųjų specialistų, emocinis užtaisas, su kuriuo beveik vienodai aistringai mes pliekėme tiek dainų konkursą, tiek neva netinkamai gelbėjimo operaciją vykdžiusius pareigūnus.

Nepaisant to, kad dalis iš mūsų nė karto gyvenime nesame skridę lėktuvu, jau nekalbant apie tai, kad niekada nedalyvavome ir nedalyvausime ne tik „Eurovizijoje“, bet ir Plungės rajono kapelų konkurse.

Mums tai visai nesvarbu, nes mes jau po Lietuvoje įvykusio atrankos konkurso į „Euroviziją“ žinojome, kad išrinkta ne ta daina, kad Vaidas kvailai šypsosi ir yra gėjus. Apie „tą mergaitę iš Gargždų“ net kalbėti neverta, nes ji yra tikrų tikriausia blondinė.

Po pirmųjų repeticijų Vienoje mes staiga visi patapome stilistais, nors patys propaguojame vienintelį ir nepakartojamą second hand stilių.

Mes žinojome, kad jie abu nemoka dainuoti, o komisija buvo nupirkta. Kaip ir balsavimas, nes „buvo neįmanoma išsiųsti SMS už Mią“. O apie nieko neišmanantį, susireikšminusį Giržadą bei visus nervinančią Čivilytę net kalbėti neverta – apskritai neaišku, kaip į tą komisiją ji pateko ir ką ten veikia?!

Po pirmųjų repeticijų Vienoje mes staiga visi patapome stilistais, nors patys propaguojame vienintelį ir nepakartojamą second hand stilių. Monikos suknelė bemat tapo provincialiu beskonybės įrodymu, o žydro atspalvio Vaido kostiumas tik patvirtino įtarimus, kad jis iš tiesų yra gėjus.

Po antrojo „Eurovizijos“ pusfinalio, kai mūsiškiai visgi į finalą, kad ir kaip būtų keista, pateko, dalis mūsų staiga praregėjome ir bemat išvertėme skūrą: „Ar aš nesakiau, kad mūsiškiai išeis? Ir toliau taip, malačiai, parodykit tai atsilikusiai Europai nors kartą, kas yra kas!“

Tiesa, kita dalis toliau sąžiningai laikėmės savo ir pasiduoti neketinome: „Nežiūriu aš tos „p....ų“ Eurovizijos, visi žino, kad balsai nupirkti, kad komisiją valdo gėjų mafija, o mūsiškai atrodo kaip mažvaikiai.“

Po konkurso, kai lietuvių duetas liko 18-oje vietoje, mūsų, žinovų, balsų stovykloje įvyko šioks toks pakrikimas: vieni toliau atkakliai kartojome apie „gėjų mafiją“ ir nupirktą balsavimą, kiti nepasidavėme ir laikėmės savo pozicijos, kad mūsiškiai vis tiek nemoka dainuoti, nekalbant apie „kvailus bučinius“.

Bet atsirado nemažai ir tokių, kurie ėmė diskutuoti ne apie lietuvius, o apie rusę Gagariną, virkaudami, kodėl Lietuvos komisija neskyrė nė vieno balo tokiai gražiai moteriai už tokią gražią dainą ir tokią gražią suknelę.

O prieš „Eurovizijos“ atlaidus šalyje įvyko skaudi nelaimė – į Baltijos jūrą nukrito lėktuvas su dviem patyrusiais pilotais.

Deja, ir tokios tragedijos akivaizdoje mūsų internetinė erdvė iš esmės nepasikeitė, tik dabar daugelis visažinių „dainininkų“ tapo lėktuvų katastrofų „ekspertais“.

Teisybės dėlei reikia pripažinti, jog pretekstu kai kuriems sveiko proto ribas peržengusiems komentarams tapo vieno iš žuvusiojo lakūno dukters itin emocinga reakcija, sukėlusi nemažai bereikalingų aistrų.

Kodėl mūsų politikai, kaip rodo praktika, krizių atvejais dažniausiai koncentruojasi ne į problemos esmę ir jos sprendimą, o į šalutinius, antraeilius ar net trečiaeilius dalykus?

Nuoširdžiai užjaučiant artimuosius dėl nelaimės, nutylėti šio fakto neišeina, juoba kad pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad gelbėjimo operacija, ko gero, buvo pradėta laiku bei tinkamai ir atsakingų tarnybų greičiausiai buvo atlikta gana profesionaliai.

Bet kalba ne apie tai, o dabar jau apie mūsų politikų elgesį ir jų komentarus po įvykio. Juos irgi girdėjome, ypač tas visų iki vieno rūsčiais veidais išsakytas pastabas apie geros komunikacijos trūkumą bei pažadus ištirti ir nubausti kaltuosius.

Tarsi geri viešieji ryšiai būtų padėję išgelbėti žuvusius lakūnus. Tarsi bendravimas su artimaisiais tragedijos metu būtų svarbesnis dalykas už paieškos operacijos vykdymą čia ir dabar.

Tarsi ministro komentaras prieš televizijos kameras jūros fone būtų nulėmęs gelbėjimo operacijos baigtį. Tarsi vieno ar kito atpirkimo ožio suradimas ir ikiteisminio tyrimo pradėjimas, kuris, tikėtina, bus sėkmingai nutrauktas, galėtų prikelti žuvusiuosius iš mirusiųjų.

Ir dėl to kyla dar ne vienas papildomas klausimas.

Kodėl mūsų politikai, kaip rodo praktika, krizių atvejais dažniausiai koncentruojasi ne į problemos esmę ir jos sprendimą, o į šalutinius, antraeilius ar net trečiaeilius dalykus? Kodėl tokiais atvejais jie didžiausią dėmesį skiria formai, o ne turiniui? Kodėl jiems yra svarbiau pasekmė, o ne priežastis?

Dainų konkurse tautiečiai akcentuoja suknelės spalvą ir „lapelius“, o ne dainą ir jos atlikimą.

Ir pagaliau – kodėl mes, visi lietuviai – ir politikai, ir eiliniai kareiviai – a priori užsispyrusiai nepasitikime savo sričių specialistais profesionalais, bet tuo pat metu neabejojame mūsų pačių, dažniausiai visiškų diletantų, žiniomis?

Nukritus į jūrą lėktuvui, politikų nuomone, svarbiau yra „teisingai“ apie įvykį pranešti visuomenei, užuot tinkamai pasirūpinus nukentėjusiųjų suradimu. Jų nuomone, svarbiau yra, kur tuo metu buvo ir ką veikė vienas ar kitas ministras, o ne konkretūs, neatidėliotini ir įprastai tokių tragedijų pradžioje detaliai nekomentuojami pagalbos veiksmai.

Beje, ar kas nors susimąstė, kas būtų buvę, jei, užuot ieškoję nukentėjusiųjų, už gelbėjimo operaciją atsakingi pareigūnai būtų posėdžiavę ir „gražiai“ komunikavę, rengdami pavyzdines spaudos konferencijas?

Tiesą sakant, baisu net pagalvoti, kokio lygio isterinis balaganas tada būtų kilęs „ant Lietuvos“.

Ir pagaliau – kodėl mes, visi lietuviai – ir politikai, ir eiliniai kareiviai – a priori užsispyrusiai nepasitikime savo sričių specialistais profesionalais, bet tuo pat metu neabejojame mūsų pačių, dažniausiai visiškų diletantų, žiniomis bei įkyriai demonstruojamu agresyviu teisumu?

Nors tai ir retoriniai klausimai, į juos, užuot mojavę kumščiais po mūšio, turėtų pirmiausia atsakyti mūsų šalies politikai ir svarbiausioji iš jų – „galvų kapojimo“ post factum šalininkė, pasižyminti nepakantumu iš anksto su ja nesuderintiems klausimams.

TAIP PAT SKAITYKITE: Palmira Martinkienė: Kas ir kodėl labiausiai priešinasi visuotiniam nekilnojamojo turto apmokestinimui?

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min