Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 11d. 15:48

Paulius Gritėnas: Fašizmo ir komunizmo liekanų gynėjai

Paulius Gritėnas XX amžiuje siautėję ir dešimtis milijonų gyvybių nusinešę totalitariniai režimai nepranyko staiga, ištikus Niurnbergo procesui ar sugriuvus Sovietų Sąjungai. Jų šmėkla vis dar klaidžioja po pasaulį, o istorinė užmarštis ir idealios tvarkos pažadas vis dar gamina šių režimų nostalgikus ir apologetus.

Lietuvos istorija buvo paveikta abiejų totalitarinių jėgų. Laikotarpio prasme didesnį įspaudą, žinoma, paliko beveik 47 metus trukęs sovietų viešpatavimas, visu gražumu pasirodęs žudynėmis ir trėmimais į Sibirą, kultūrine ir socialine priespauda bei bandymais lietuvį paversti komunistinio režimo žmogumi.

Bet ne ką mažesnę žymę paliko ir 3 metus trukusi nacių okupacija. Nužudyta 143 000 Lietuvos žydų, didžioji dalis kitų spėjo pasitraukti. Su represijomis susidūrė, į priverstinio darbo stovyklas buvo vežami ar net sušaudomi ir lietuviai. Turbūt žymiausias to pavyzdys – rašytojas Balys Sruoga.

Teisinti ar bandyti gaivinti šiuos režimus, žinant visą jų istorinių nusikaltimų mastą, yra absurdiška. Tuo gali užsiimti nebent visiškai nuo sveiko proto atitrūkę asmenys. Tiesa, dėl to fašizmo ar komunizmo simpatikai neišnyko. Viena po kitos kuriasi nostalgikų kuopelės, kurios, negebėdamos apginti visų sistemų, pasirenka atskiras dalis, idėjas ar asmenis, kuriuos bandoma pateisinti, sugalvojant naujas intencijas ar suabejojant istorine tiesa.

Lietuvoje šie procesai itin pastebimi. Sudėtinga ir daugiabriaunė Antrojo pasaulinio karo istorija suteikia galimybę ginčams dėl atskirų asmenų vaidmens, atskirų įvykių svarbos, galimybę pateisinti asmenis, kolaboravusius su nacių ar sovietiniais režimais.

Sudėtinga ir daugiabriaunė Antrojo pasaulinio karo istorija suteikia galimybę ginčams dėl atskirų asmenų vaidmens, atskirų įvykių svarbos, galimybę pateisinti asmenis, kolaboravusius su nacių ar sovietiniais režimais.

Chrestomatiniu pavyzdžiu čia tapo Kazio Škirpos asmenybė. Su nacių Vokietijos užsienio reikalų ministerija ir karine žvalgyba ryšius palaikęs K.Škirpa buvo vienas Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) kūrėjų.

Jei šios organizacijos ir nacių įgaliotos Laikinosios vyriausybės tikslus galima laikyti prolietuviškais, tai priemonės verčia ne tik pasmerkti, bet ir atsižadėti veikėjų, kurie suvokdami nacių Vokietijos veiklos metodus ir planus, neatsižadėjo bendrystės.

K.Škirpa Berlyne rašė: „Labai svarbu šia proga nusikratyti ir nuo žydų. Juo jų daugiau šia proga iš Lietuvos pasišalins, tuo bus lengviau baigti nuo žydų nusikratyti.“ Racionalus ir analitiškai mąstantis K.Škirpa puikiai suvokė, kad lietuvius lengviau supriešinti su svetimais laikytais žydais nei su patrauklią utopiją siūlančiais ir naciams oponuojančiais komunistais.

Savo antisemitines ir per amžius jo tėvynėje gyvenusius Lietuvos žydus niekinančias pažiūras K.Škirpa parodė dar ne viename atsišaukime. Šiais veiksmais ir kolaboravimu su nacių valdžia jis prisiėmė atsakomybę už režimo ir jo sąjungininkų veiksmus okupuotoje Lietuvoje.

Bet ir šiandien atsiranda viešų K.Škirpos teisintojų bei veiksmų gynėjų. Seimo narys, Tėvynės Sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijai priklausantis, politologu save vadinantis, jaunystėje su Mindaugo Murzos atvirai fašistine kuopele slampinėjęs ir iki šiol viešai gintų idėjų nepasmerkęs Laurynas Kasčiūnas LRT eteryje dėstė, kad K.Škirpa „bandė balansuoti ir ieškoti valstybingumui kelio… Tai yra žmogus, kuris siekė mūsų valstybingumo atkūrimo sudėtingomis geopolitinėmis sąlygomis, darydamas klaidas ir neapskaičiavęs visko“.

Vienintelis dalykas, kurio K.Škirpa neapskaičiavo, tai buvo konkretus lavonų skaičius, kurį sukurs Lietuvos aktyvistų fronto raginimai atsikratyti „svetimosios rasės“.

Galime kalbėti apie įvairiausias istorinio Lietuvos veikėjo intencijas, tačiau jų rezultatas pakankamai aiškus. Vienintelis dalykas, kurio K.Škirpa neapskaičiavo, tai buvo konkretus lavonų skaičius, kurį sukurs Lietuvos aktyvistų fronto raginimai atsikratyti „svetimosios rasės“.

Kodėl L.Kasčiūnas ir kiti vis dar imasi ginti istorinėje perspektyvoje save konkrečiais atsišaukimais pasmerkusius veikėjus? Todėl, kad juos vis dar galima ginti, dėl jų intencijų vis dar galima įskelti abejonę. K.Škirpai nebuvo koktu nuo etninės ir rasiškai apvalytos Lietuvos idealo ir, panašu, kad vardan įsivaizduojamo klestėjimo ir grynaveisliškumo idėjos tokius žingsnius teisintų ir dabartiniai apologetai.

K.Škirpa negalėjo kitaip? Galėjo. Galėjo kaip daugelis lietuvių, nenusilenkusių okupaciniams režimams, nepaisant avantiūriškos galimybės atkurti valstybingumą svetimos galios šešėlyje.

Kitoje pusėje stovi komunizmo nostalgikai, kurie vis dar išpučia žandus, dėstydami, kad Sovietų Sąjunga Lietuvoje pristatė daug gamyklų ir industrializavo tariamai atsilikusią šalį.

Šiems žmonėms galvoje nesutelpa, kad Antanas Sniečkus ar Algirdas Brazauskas buvo sistemą aptarnaujantys kolaborantai, kurie gal ir atstovavo dalies lietuvių materialinės gerovės interesui, tačiau darė tai nusilenkdami sistemai, kuri sukūrė gulagą.

Aleksandras Solženycinas ar Primo Levi nutyla šių asmenų akivaizdoje. Stebėdami milijonus lavonų ir sužlugdytų likimų, tie žmonės renkasi, ką čia būtų galima preparuoti ir perkelti į šiandieną, nustumiant į šalį nemalonų pūvančių kūnų ir mirusių politinių sistemų kvapą.

Aleksandras Solženycinas ar Primo Levi nutyla šių asmenų akivaizdoje. Stebėdami milijonus lavonų ir sužlugdytų likimų, tie žmonės renkasi, ką čia būtų galima preparuoti ir perkelti į šiandieną, nustumiant į šalį nemalonų pūvančių kūnų ir mirusių politinių sistemų kvapą.

Vieni iš komunistinio režimo išsirenka malonias jiems menkas detales, kurios atrodo niekingai milijonų nužudytųjų kontekste. Kiti byloja apie tai, kad ten buvo ne ta utopija, reikėtų kurti kitą, kurioje pažanga vėl savaime vestų į komunistinį rojų, užmiršdami žmogiškąją prigimtį ir visų politinių sistemų netobulumą.

Koks šiuos fašizmo ir komunizmo liekanų gynėjus vienijantis vardiklis? Jie itin piktinasi liberalistinėmis pažiūromis ir priskiria joms totalitarizmo ženklus. Ką jie turi galvoje, kaltindami liberalizmą? Ne ką kitą, o liberalizmo idėjų formuotą šiuolaikinę demokratiją. Tokią pačią netobulą, bet bent jau idėjų pliuralizmui sąlygas suteikiančią, jų išklausančią ir žmogaus gyvybę bei orumą vertinančią sistemą.

Suniveliuodamas savo priešą, pavadindamas jį „tokiu pačiu“, kai kurių akyse pažemini jį ir leidi suabejoti, kad jis už tave pranašesnis. Bent jau retorika leidžia. Nors rezultatai ir sąžinė sako ką kitą.

Šie totalitarinių režimų gynėjai tūno paraštėse, tačiau daro tai pasirengę naujam galimam žygiui, tvarkos ir teisingumo idealo atgimimui. Kaip dainavo „Radioshow“ – jiems reikia naujo vado. Dabartis ir nuolatinis istorijos mokymasis, jos gaivinimas trukdo ir verčia nemaloniai jaustis šiuos istorijos preparuotojus.

Kiekvieno sveiko proto ir sąžiningo žmogaus pareiga, nesileisti į tą pačią vilionę ir nepasiduoti naujųjų vadukų pažadui. Reikia prisiminti, kad tie, kurie pateisina istorines klaidas vardan geresnio tikslo ar apskritai neigia jų egzistavimą, mielai jas ir vėl pakartotų.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Gritėnas: Politika ir literatūra, arba Trumpas kaip Ūbas ir Karbauskis kaip Jurgis Paketuris

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min