Slovėnų filosofas Slavojus Žižekas savo rašinyje, šlovinančiame Graikijos sprendimą, teigė, kad graikai suteikė viltį Europai, miegančiai dogmatiškame sapne. S.Žižeko manymu, Graikijos premjeras ir Vokietijos kanclerė tuojau pat rastų sutarimą, jei ne blogieji Europos Sąjungos technokratai.
S.Žižekui ir kitiems dabartinės Graikijos valdžios gynėjams siaubą kelia tai, kad kreditoriai reikalauja graikų sumokėti už lengvą gyvenimą praeityje. Žinoma, užjaučiu tuos graikus, kurie suprato situacijos keblumą anksčiau ir dabar yra priversti stebėti, kaip jų valstybę perima revoliucijos siekiantys radikalai.
Vis dėlto, Graikijos skolų klausimą gali išspręsti tik minėtieji technokratai, vieninteliai siūlantys realius sprendimus, pagrįstus skaičiavimais, o ne idealistiniu geranorišku mąstymu. Kol kairieji intelektualai Europoje kalba apie viltį, tariamas demokratijos pergales ir pokyčius, tokie žmonės kaip Eurogrupės vadovas Jeroenas Dijsselbloemas padeda ant stalo skaičius ir siūlymą išsigelbėti nuo chaoso.
Deja, bet kaip teisingai pastebėjo Carnegie centro Maskvoje analitikas Aleksandras Baunovas, Graikijos valdžioje dabar sėdi tie žmonės, kurie nuo pat pradžių neketino tartis. Buvo besitikinčių, kad Aleksis Cipras nusileis ir pripažins, kad vienintelis Graikijos šansas – politiškai sudėtingas diržų veržimasis.
A.Cipras, kaip ir jo kolega, buvęs finansų ministras Janis Varufakis, atėjo su kitokiomis mintimis. Jų tikslas – revoliucija. Iššūkis kapitalizmui ir Europos biurokratijos sistemai. Kokia graikų alternatyva? Jei pašalinsime iš A.Cipro retorikos iliuzijas ir skambius terminus, nieko nebeliks. Jokių konkrečių reformų ar pasiūlymų.
Jų tikslas – revoliucija. Iššūkis kapitalizmui ir Europos biurokratijos sistemai. Kokia graikų alternatyva? Jei pašalinsime iš A.Cipro retorikos iliuzijas ir skambius terminus, nieko nebeliks.
Kodėl tada tiek daug graikų sekmadienį džiūgavo gatvėse, sužinoję, kad Europos dėdėms ir tetoms buvo parodyta špyga? Jie nėra kvailiai, nėra ir tinginiai – taip kalba tik paprasto žodžio garbintojai, mėgstantys dėlioti etiketes įsivaizduojamoms bendruomenėms. Graikai pavargo nuo spaudimo ir nuo bet kokių reikalavimų. A.Cipras dovanoja jiems svajonę ir viltį, kad galima išsisukti.
Tiesą sakant, Graikija man dabar primena Las Vegasą iš puikaus 1995 metų filmo „Paliekant Las Vegasą“ („Leaving Las Vegas“), kuriame Nicholaso Cage'o personažas Holivudo scenaristas Benas Sandersonas bandė nusigerti iki mirties. Tai chaotiška vieta, kurioje praeitis nebeatsimenama, o ateitis tokia miglota, kad sunku nuspėti, ar rytojus vis dar ateis.
Čia galima prisiminti ir Palangos savaitgalio nuotykius. Daugelis moralizavimo profesionalų, matydami krūmuose vemiančius, besimušančius ir kitaip savo kaimą garsinančius nepilnamečius ar nepilnapročius puls teigti, kad tai – visuomenės moralės atspindys.
Ar tie saulės iškepti, labai blogos muzikos ir pigaus alkoholio palaužti tautiečiai išties leistų sau tokias pramogas Vilniuje, Radviliškyje ar Draučiuose? Ne. Jie atvyksta į Palangą pagyventi taip, kaip ilgą laiką gyveno Graikijos politikai – negalvodami ir nejausdami atsakomybės.
Ar tie saulės iškepti, labai blogos muzikos ir pigaus alkoholio palaužti tautiečiai išties leistų sau tokias pramogas Vilniuje, Radviliškyje ar Draučiuose? Ne. Jie atvyksta į Palangą pagyventi taip, kaip ilgą laiką gyveno Graikijos politikai – negalvodami ir nejausdami atsakomybės.
Akimirkos kultūra savo garbintojus nuneša į keisčiausias vietas. Kai kurie lengvai gyvena už skolintus pinigus, kol atveda prie bedugnės krašto visą valstybę, o kai kurie užbaigia savo kelionę ant kokio Palangos miesto suoliuko, palaužti „Žebenkšties“ alaus ar Filipo Kirkorovo bliovimo.
Akimirkos kultūra neturi savo filosofijos. Jai nereikalinga ramybė ir kritinis mąstymas, išmušantys niekuo nepagrįsto pasitikėjimo savimi pagrindą.
Geriausiai šią kultūrą apibendrino vienas jaunuolis prie Žaliųjų ežerų, kuris prigautas televizijos žmonių girtas ir besiruošiantis toliau pliuškentis tiesiog šyptelėjo ir tarė: „Vis tiek mirsiu kažkada.“
Tai neturi nieko bendro su filosofine nihilizmo koncepcija ar susitaikymu su mirtimi. Tai tiesiog atsakomybės nusikratymas ir gyvenimas akimirkoje, kurią pateisinti galima bet kokiais būdais. Graikijos gynėjai jums teigs, kad jiems vos ne prievarta grūdo pinigus, skolino, o jie nesugebėjo atsisakyti. Palangos naktinio degradavimo stebėtojai jums sakys – „klubinėtojai atsipalaidavo“.
Kad ir kaip pavadinsime šį procesą, bet tai nepaneigs bandymų apeiti pilietinės atsakomybės ribą ir pateisinti savo kaltes. Akimirkos herojus pažadina naujas sunkus rytas. Taip pažadinta beveik po trijų dešimtmečių finansinių dionisijų buvo Graikija, taip vasaros rytus pasitinka ir tas po automobilio daiktadėže nulūžęs Palangos poilsiautojas.
Akivaizdu, kad nuo Periklio aukso amžiaus iki Cipro idiokratijos nusiridenę graikai neras atsakymų radikaliose idėjose ar iliuziniuose projektuose.
Kas laukia Graikijos? Pastaruoju metu graikai gyvena ir balsuoja desperatiškai. Akivaizdu, kad nuo Periklio aukso amžiaus iki Cipro idiokratijos nusiridenę graikai neras atsakymų radikaliose idėjose ar iliuziniuose projektuose. Jiems lieka dvi paprastos išeitis – susitaikyti su sunkia tikrove ir tokia pačia sunkia taupymo programa, arba tapti Europos užkampiu, kur šalia Antikos griuvėsių turistas iš JAV ar Kinijos galės pažvelgti ir į vakarietiškos Graikijos likučius.
Kas laukia Palangos? Nesibaigiantys sunkūs rytai. Minios poilsiautojų, prarandančių sveiką protą ir entuziastingai kertančių karštus čeburekus, plūduriuojančių rudame vandenyje su plastikiniais maišeliais ir boluojančia savo tuštybe, o vakarais prisiliuobiančių ir einančių aiškintis, kieno kaimas geresnis. Be atsakomybės. Iki kito rytojaus.
TAIP PAT SKAITYKITE: „Taip“ referendume pasakęs graikas Spirosas: gyvenome kaip karaliai už pinigus, kurių neužsidirbome
