Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 7d. 17:59

Paulius Jurkevičius: Atvesk savo vaiką į restoraną, ir aš pasakysiu, kas esi

Paulius Jurkevičius O tada berniukas nusimovė batą ir padėjo jį ant stalo. Tarp lėkščių ir taurių. Iš pradžių – ant stalo krašto. Niekas nieko nepasakė. Gal tyčia, o gal ir ne – stumtelėjo batą link stalo vidurio. Iš jo byra geltonas pajūrio smėlis. Restorane ir toliau niekas nieko nesakė. Žiūrėjo krepšinį.

Velniop krepšinį, Valančiūną, čempionatą. Ponios ir ponai – ar nematote, – čia kažkas vyksta? Pastebiu, kad ir stalą aptarnaujantis padavėjas mato šią stalo serviruotės anomaliją. Mato, analizuoja situaciją, bet sprendimų kol kas nėra. Kurį laiką nevyksta nieko, išskyrus aistras Kinijoje. Rungtynės baigiasi, žvilgsniai nuo televizoriaus ekrano krypsta stalo link.

Ant stalo styrantį batą pastebi kitas mažas berniukas kitame stalo gale. Idėja jam patiko. Suokalbiškai žybtelėjęs akutėmis jis irgi deda savo sportbatį ant stalo krašto. Mąstau, ar nereikėtų įamžinti šio neįtikėtino vaizdelio: alaus bokalai, mineralinis, sultys, duona, jautienos carpaccio, šaltibarščiai, žmonės – maži bei dideli ir du batai. Edgaras Degas, nutapęs absento gėrėjas ir šiaip įvairias Paryžiaus kavinių keistenybes, imtųsi darbo.

Padavėjas įkvepia oro, nutaria veikti. Prieina prie stambiausiojo ir galimai autoritetingiausio kompanijos atstovo, rodo vieną batą, kitą batą, prašo imtis priemonių. Stambiausias ir galimai autoritetingiausias kompanijos atstovas atsainiai apžvelgia stalą, nusijuokia, siurbteli alaus, toliau diskutuoja apie krepšinį. Padavėjas neatstoja: toliau rodo batą.

Šią vasarą aiškiai supratau: vaikai restoranuose yra tai, ko norisi išvengti.

Pasaulio čempionato rungtynės šiame kurorto restorane baigiasi dramatiškai. Stambiausias ir galimai autoritetingiausias kompanijos narys užrėkia. Ne ant vaiko, ant moters. Moteris pašoka ir imasi veiksmų: tvoja vienam vaikui, tvoja kitam. Batai lekia ant žemės. Vaikai spiegia. Vyrai pyksta. Moterys irgi. Padavėjas atneša: suaugusiems – sočiųjų riebalų porciją, vaikams – angliavandenių su bananais. Vaikai nevalgo. Vyrai nori aptarti rungtynes, bet negali. Padavėjas pasislepia.

Paskui – pratęsimas. Mažieji rodo kovingumą ir tęsia pasipriešinimą: nevalgo. Moterys rėkia, kad valgytų. Vėlyvi pietūs eina velniop. Visiems. Įskaitant ir tuos, kurie sėdi prie gretimų stalų.

Finalas. Kažkas iš kompanijos keičia strategiją: eina ant humoro. Rizikingai: ima batą, vėl padeda jį ant stalo, ant popierinės servetėlės. Įsivyrauja tyla. Paskui kažkas prunkšteli. Galiausiai juokiasi visi. Moterys išmeta paskutinį ginklą: pakiša vaikams po nosimi planšetę su filmuku. Vaikai pradeda valgyti. Padavėjas gauna šiek tiek arbatpinigių.

Tokių vodevilių Lietuvos restoranuose šią vasarą prisižiūrėjau iki soties. Pasakysiu sąžiningai: pakeičiau nuomonę. Anksčiau buvau ryžtingai už vaikus restorane. Argumentai: šiandien – vaikas, rytoj – restorano klientas. Nė karto nemetęs kamuolio į krepšį krepšinio nežaisi, nė karto neatsisėdęs prie staliuko restorane, taip ir nesužinosi, kurią šakutę naudoti pirmiau, kurią vėliau. Ir be to: yra vaikų, kuriems patinka restorane, kurie žvalgosi ir jaučiasi kaip teatre, nejaugi juos reikia uždrausti drauge su neišauklėtais prasčiokais?

Viską sugadina į restoraną atvesti vaikai. Jie tarsi rentgeno nuotrauka demonstruoja pasauliui tikrąjį šeimos kultūrinį skerspjūvį.

Šią vasarą aiškiai supratau: vaikai restoranuose yra tai, ko norisi išvengti. Erzinanti nevaldomos stichijos nelaimė, už kurią reikia mokėti savo sąskaitos pinigais ir tuo pat metu dalyvauti mažųjų erodų puotoje. Gerai, jeigu restorane yra vaikų kampelis. Tada girdi kaladėlių bildesį ir džiaugiesi. O jeigu tik pieštukai, spalvinimo knygelė – tada nieko gero.

Pastebėjau ryškią tendenciją: restoranų investicijas į vaikų pramogas. Madas čia diktuoja amerikiečiai ir „McDonald‘s“: įeini į pavalgymo vietą ir suabejoji: gal čia disneilendo filialas? Krepšinio aikštelės, laipiojimo bokštai, bėgimo takeliai, dinamiški žaidimai ir kiti su maistu niekaip nesusiję objektai. Ši tendencija, matyt, stiprės: internetinėse valgiaraščio versijose bus skelbiama ne tik šefo pavardė, restorano koncepcija, meniu, bet ir pramogų rūšys atskiroms vaikų amžiaus grupėms. Tie restoranai, kurie neduos žaislų, turės duoti planšetę. Pakelkite, prašau, ranką tie Lietuvos tėtės ir mamos, kurių vaikai išsižioja sriubos šaukštui be planšetės pyptelėjimo! Ačiū, nuleiskite.

Vaikai restorane vis labiau jaučiasi kaip namie, o namie vyksta tai, kas retkarčiais, o ypač vasarą atsitinka restorane. Tik kažkodėl ne visos šeimų galvos apie tai mąsto. Rodo pasauliui automobilį, rankinę, įdegį, šukuoseną, kosmetiką, juvelyrinius dirbinius ir kitus aukštos socialinės hierarchijos kozirius. Viską sugadina į restoraną atvesti vaikai. Jie tarsi rentgeno nuotrauka demonstruoja pasauliui tikrąjį šeimos kultūrinį skerspjūvį. Rankinė, įdegis, kosmetika tik paryškina spindinčią šios šeimynos bedugnę tarp to be ir to have.

Restoranas yra puiki edukacinė arena, atviras gastronomijos universitetas, bet štai ta elegantiškai vilkinti mamytė daro elementarias klaidas. Ji išdidžiai demonstruoja meilę itališkai virtuvei, vynioja ant šakutės spagečius. Jos sūnus irgi prašė spagečių, maldavo spagečių, jam patinka nepaklusnios formos materija, bet apsižliumbęs valgo motinos užsakytą „vaikų maistą“ – varškėčius. Kodėl? Spagečiai pavojingi, jie išteps šviesias kelnes arba dar kažką išteps. Mama temperamentingai aiškina spagečių pavojų tol, kol nuo šakutės nušokęs makaronas nulekia ant palaidinukės, maždaug ties iškirpte. Lieka raudonas itališkos virtuvės kopiraitas.

Neišauklėtų vaikų nebūna. Būna tik blogai išauklėti vaikai.

Arba tos dvi močiutės, atvedusios anūkes papietauti. Prie kiaulienos jos užsisako dvi „Pina Colada“ porcijas, o anūkėms liepia valgyti sveikai: vištienos krūtinėlę su kuskuso kruopomis. Bet anūkės protestuoja, jos nori picų. O ne, picos yra nesveikas maistas, labai nesveikas, – sako garbaus amžiaus ponios užsigerdamos brandintą sprandinę (maždaug 350 kcal) saldžiu alkoholiniu kokteiliu (maždaug 600 kcal). Tiesa, galimas kompromisas: jeigu mergaitės atsisakys picų, jos gaus premiją: vištieną užsigers saldžiu, riebiu braškiniu pieno kokteiliu. O jeigu ne... Tada saugokitės, mielos mergaitės, – jūsų laukia žiauri bausmė: buteliukas šalto mineralinio vandens „Akvilė“.

Neišauklėtų vaikų nebūna. Būna tik blogai išauklėti vaikai. Pastarųjų, deja, vis daugėja. Galbūt todėl vienas keistuolis italas iš Padujos ėmėsi neregėto eksperimento. Ponas Antonio Ferraris, restorano „Maisto ir vyno istorijos“ savininkas pietaujantiems su vaikais tėvams daro 5 procentų nuolaidą. Bet ne visiems tėvams. Tik tiems, kurių vaikai moka elgtis restorane. Tai toks simboliškas – keleto ar keliolikos eurų, vyno taurės vertės atlygis už vargą ruošiant naują restorano klientų kartą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min