Dabar populiaru
Publikuota: 2016 kovo 12d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Aukštoji lietuviška virtuvė. Pagal Donelaitį

Paulius Jurkevičius Apie šį restoraną rašė „The Huffington Post“. Jis leidžia sau dirbti tik vakarais, o pirmadienį ilsėtis. Leidžia sau nesiūlyti nei dienos, nei verslo pietų. Užtat neleidžia pasirinkti patiekalų iš valgiaraščio. Nenaudoja pipirų ir labai mažai – česnakų. Jeigu ateini - priverčia vakarieniauti ilgai ir lėtai. Kai ateini – padavėjas aiškina, iš ko pagaminti patiekalai, kur pagaminti, kieno rankomis pagaminti.

Reikėtų suminėti dar daug svarbių dalykų, kol galiausiai šio komentaro skaitytojas numos ranka: et, – apžvalgininko fantazijos apie aukštosios virtuvės restoraną, kurio nėra. Arba yra, bet Paryžiuje. Praėjusį šeštadienį rašiau apie gastronominį patriotizmą, ir daug kas numojo ranka – esą rašau idealistines fantazijas. Netikime ir netikėsime.

Bet jis yra. Ne Paryžiuje, o Vilniuje. Užupyje. Ir apie jį jau rašė „The Huffington Post“. Tai tokia švari, šviesi vietelė. Verta, kad apie ją pakalbėtume Kovo 11–osios proga. Nes iki šiol mūsų vaizduotėje ir kasdienio gyvenimo patirtyje restoranas buvo gal ir švari, gal ir šviesi vietelė, kurios svarbiausioji paskirtis – greitai, sočiai, nebrangiai pavalgyti. O jeigu nelabai greitai ir vidutiniškai brangiai, tai bent jau tam tikrame interjere ir tam tikrų žmonių akivaizdoje.

Sigitas Žemaitis, Justinas Misius ir kiti „Sweet Root“ bepročių komandos nariai sugrąžino į restoraną Lietuvą.

„Sweet Root“ sujaukė ne vieną, o daugybę įsigalėjusių gero restorano stereotipų. „Sweet Root“ metė pirštinę: negreitai, nepigiai, nesočiai. Greitai buvo ir bus valgomi mėsainiai – tiek įprastiniai, brolių Richardo ir Maurice (McDonaldų) sugalvoti, tiek naujieji, dramatiški, kūrybiški, užgeriami „Veuve Cliquot“ šampanu. Pigiai toliau valgome namuose, po kelionės į Suvalkus. Sočiai valgėme ir valgysime pseudopicerijose XXL dydžio pseudopicas.

Sigitas Žemaitis, Justinas Misius ir kiti „Sweet Root“ bepročių komandos nariai sugrąžino į restoraną Lietuvą. Išstūmė Ekvadorą (krevetės), Lenkiją (mėsa, pienas), Olandiją (pomidorai), Latviją (krienai). 95, o gal 99 proc. Lietuvos restoranų, pradedant „Stikliais“ ir baigiant „Čili“, siūlo vienaip ar kitaip pagamintas krevetes. „Sweet Root“ bus tie 5 arba 1 proc., kurie nesiūlo. 90, o gal 95 proc. Lietuvos restoranų – nuo Palangos iki Druskininkų siūlo lašišą, karpačą, Cezario salotas, avokadus. „Sweet Root“ nesiūlo.

Kas lieka? Nelietuviška druska, nelietuviška kava, nelietuviškas sausas vynuogių vynas. Visa kita – produktai iš ūkių, malūnų, daržų, sodžių. Lieka Lietuva, kurią eilinės pinigų daryklos (atsiprašau, – restorano) savininkui pasiekti gerokai sunkiau nei Olandiją arba Ekvadorą.

Su ūkininkais sunku. Labai sunku. Kas ten sugaudys jų avis, jų upėtakius, jų putpelių kiaušinius, jų grikius, jų medų, jų morkas. Neseniai viename portale vienas garsus šefas viešai atsiduso: „Suraskit man ūkininką, kuris gerą mėsą parduotų už normalią kainą“. Ar yra gera mėsa už blogą kainą? Kažin. Užtat yra žmonių, kurie už „Louis Vuitton“ rankinės klastotę moka pusšimtį eurų ir džiaugiasi.

Deja, mes praradome tikro maisto vertės pojūtį. „Sweet Root“ jį atrado. Ateinate į restoraną, padavėjas įteikia meniu. Kaip visur. Paskui paduoda lapą, kuriame pristatomi nematomi vakarienės dalyviai – Ignotas Adomavičius iš Rokiškio rajono, Daiva Urbonavičiūtė iš Elektrėnų, Rimantas Radžiūnas iš Marijampolės rajono, Rimantas Navickas iš Švenčionių rajono, Jurgis ir Vitalija Marcinauskai iš Širvintų rajono. Ūkininkai, kurių pagamintą maistą valgote. Štai ji – skonio Lietuva. Vietoje Ekvadoro, Olandijos, Lenkijos.

Nesame nukvakę. Žinome, kad prekybcentrio morkos skonis skirsis nuo morkos pirktos Raseinių turguje. Žinome, kada miške dygsta voveraitės, o kada žaliuokės. Jeigu nežinome, turguje klausiame: „Iš kur mėsa – ar tik ne iš Lenkijos?“ Restorane kažkodėl nieko nebeklausiame. Neberūpi, iš kur mėsa. Neįdomu, kokie grybai lėkštėje – šaldyti, džiovinti, sūdyti.

Nesvarbu, kad sninga – valgome šviežius pomidorus. Nesvarbu, kad plieskia saulė – valgome džiovintus pomidorus. „Sweet Root“ valgiaraštis man primena Donelaičio „Metus“: „Žirnių sau pasisėk zopostui didelį plotą/Juk žinai, kaip skanūs jie, kad šiupinį valgai/Ai, kaip daug jie daug per metą jie mums skalsina duonos...“

Skaitau: „Upėtakiai, cikorijos, pastarnokai. Karšis, svogūnai, juodieji serbentai. Avižų dribsniai, slyvos, salierai. Meduolis, šokoladas, aguonos“. Tai vasario pabaigos meniu. Vasario pabaiga – tai laikas, kai Lietuvoje aukštąją virtuvę reikia iš kirvio koto daryti. Arba iš karčių cikorijų, džiovintų serbentų. Ganėtinai nelengva misija. Be sifonų, pektino ir kitokių supermolekulinės virtuvės „fintų“.

xx

Šis tekstas nėra restorano recenzija – tokia, prie kokių pastaruoju metu įpratome: šmaikšti, žaviai atskleidžianti recenzento patirtį, požiūrį į pasaulį ir restorano interjerą. Šio teksto autorius restorane su jo savininku kalbėjosi vienuoliktą ryto. Kartą Kaune dalyvavo degustacinėje vakarienėje, bet neatsimena, kiek paliko arbatpinigių. Tai tekstas apie naują požiūrį į aukštąją lietuvišką virtuvę pagal Donelaitį.

TAIP PAT SKAITYKITE: Paulius Jurkevičius: Valgomi laivo triumai ir dar 10 neblogo restorano požymių

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min