Dabar populiaru
Publikuota: 2019 balandžio 13d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Beveik laimingi žmonės beveik laiminguose miestuose

Paulius Jurkevičius Taip sutapo, kad per pastarąsias dvi savaites aplankiau tris didelius Pietų Europos miestus: Neapolį, Seviliją, Portą. Trys valstybės – Italija, Ispanija, Portugalija. Trys kalbos. Trys istorijos vadovėliai. Trys požiūriai į gyvenimą. Ir vienas nervingas klausimas: kodėl ten žmonės atrodo, o gal tikrai yra laimingi?

Tie trys „pietiečiai“ – trys ne sostinės. Pagal gyventojų skaičių – du tretieji: Neapolis ir Portas. Ir vienas penktasis – Sevilija. Taigi, turime reikalų su trimis „provincialais“. Kaip mūsų Klaipėda, Panevėžys, Alytus.

Pirmasis pojūtis: nėra provincialumo žymių. Nėra užkampio depresijos, tipiškų trečiojo ar penktojo miesto nepilnavertiškumo kompleksus liudijančių žvilgsnių ir dūsavimų. Nejuntu melancholijos tvaiko, kuris dažnai tvyro visai nemažo, bet visai nelinksmo miesto aikštėse, kavinėse, parduotuvėse. To mintyse plazdančio žinojimo, kad kažkur ten, sostinėje, kažkas svarbaus ir gražaus vyksta, kažkas sprendžia ir nusprendžia, viskas ten greitai, viskas tik pirmyn, o čia, trečiajame ar penktajame – niekas nevyksta, nesprendžiama, viskas negreitai.

Ne, tokių pojūčių nėra. Apnuoginto provincijos nervo, kurį kartais visai smagu užminti atvykus iš sostinės, nematau. Šiek tiek stebiuosi: pirmadienį rytiniame „Ryanair“ lėktuve, skrendančiame iš sostinės Lisabonos į provincijos trečiąjį miestą – į Portą, tvyro smagaus gyvenimo nuojauta.

Aš nesakau, kad jie ten visi laimingi tuose laiminguose miestuose. Manau, problemų jiems netrūksta. Netvarkos, chaoso, atsipalaidavimo jiems tikrai netrūksta.

Bet, matote, – Portas yra porto. Porto buvo portveinas, – tokia bjaurastis, kuria brandaus socializmo laikais žmonos gąsdindavo sutuoktinius: „Žiūrėk, tavo buvęs kolega jau prie portveino perėjo...“ Portveinas – tai toks pat sovietinis copy – paste tipo kūrinys kaip ir „sovetskoje š...“

Aiškiai matau: Porto gyventojų misija – šviesti pasaulį ir aiškinti, kas yra porto vynas. Kaip jis atsirado, kodėl būtent čia, prie Douro upės, kuo skirias tawny nuo ruby. Porto švietėjai darbuojasi įvairiomis kalbomis, jie dirba gerai, bet reikia skubėti, kad rastum vietą žinomos vyninės charizmatiško švietėjo pamokoje. Tiesiog taip išeina: žingsniuodamas metaliniu Gustavo Eiffelio tiltu per Douro upę Porto link nebesvarstai apie Lisabonos socialistus ir biudžeto keistenybes. Užtat matai skubančius prancūzus. Jie sparčiu žingsniu varo į „Sandeman“, į vakarinę porto degustaciją.

Lisabona pavydi Portui akademinio, kone tobulo konceptualumo aiškinant porto vynų paslaptis, pavydi elegantiško, ilgai brandintų vynų aromato.

Atvažiavęs į Neapolį pamiršti, kad yra Roma. Su jos erzelio pritvinkusia politika ir politikais, su ambicijomis aplenkti Paryžių, su Kinijos prezidento vizito proga suplanuotu viešojo transporto chaosu. Neapolis yra pica. O pica yra UNESCO paveldas, nors amerikiečiai niekaip tuo negali patikėti. Neapolis vakare skuba užsiimti vietą eilėje prie geriausių picerijų. Eina pas Staritą, pas Capasso, pas Sorbillo. Valgyti picos šio miesto žmonės eina ne šiaip į piceriją, eina „pas“, kaip einama ne šiaip į operą, o klausyti konkretaus tenoro.

Įsisukęs į Sevilijos movida – smagų andalūzišką vakaro siautulį pamiršti, kad yra Madridas, kuris žada teisti Barseloną, bet nežino, kas iš to bus. Nebegalvoji apie karalių, kuris nežino, ką po „Brexito“ reikės daryti su Gibraltaru. Sevilija pavakare skuba sukrimsti churros – aliejuje virtos tešlos ragelių su karštu šokoladu. Skanu. Bet nesveika. Ojojoj kaip nesveika. Bet sveikatos ministerija nieko nesako. Nes paskui dar bus tapas turas su mariscos – jūros gėrybėmis, vėliau – su įvairių brandų jamon iberico. Viskas truks ilgai, kaip Andalūzija įpratusi. Kada Sevilija eina miegoti žino tik pati Sevilija.

Įsivaizdavimas, kad provincijų miestai neskuba, nes nėra kur skubėti, netinka šiems trims „pietiečiams“. Jie skuba ir dar kaip. Džiaugtis gyvenimo malonumais, bendrauti, atsiverti, žiūrėti į vienas kitą, kalbėti, klausyti. Šokti flamenko, dainuoti fado, kurti prakartėlių meną. Visi jie ten skuba ragauti, panirti į gastronominį potyrį. Tie trys miestai – Neapolis, Sevilija, Portas – turi tvirtai sukonstruotas gastronomines tapatybes. Tenlink ir nukreiptas judėjimas. Kartais skubus, o kartais nelabai.

Jeigu nežinočiau, kad Sevilija nėra Ispanijos sostinė, karaliaus ieškočiau čia. Bet kažin ar Sevilija pavydi Madridui karaliaus. Greičiausiai viskas yra atvirkščiai: Madridas pavydi Sevilijai tapas užkandėlių tradicijos, kuri gimė čia, Andalūzijoje.

Roma bando kviestis iš Neapolio vietinius pizzaiolo – picų kepėjus, bet nieko iš to neišeina, nes nėra sostinėje tos picų vakaro karštligės – tokios, kaip trečiajame mieste. Nėra ir tiek!

Neapolis yra pica. O pica yra UNESCO paveldas, nors amerikiečiai niekaip tuo negali patikėti.

Lisabona pavydi Portui akademinio, kone tobulo konceptualumo aiškinant porto vynų paslaptis, pavydi elegantiško, ilgai brandintų vynų aromato, kurį įtraukia ir jaučia šnervės, kai žingsniuoji gatve nuo „Sandeman“ vyninės link „Offley“ vyninės.

Aš pavydžiu visiems trims miestams „pietiečiams“ dviejų dalykų, kuriuos jaučiu, matau, išgyvenu. Pirmiausiai – tvirtos, aiškios gastronominės tapatybės. Ji tvyro kiekvienoje buvimo šiuos miestuose akimirkoje, kiekviename aklagatvyje, kone visuose, mažuose ir dideliuose kasdienybės įvykiuose. Atvykti į Seviliją, apžiūrėti maurų statytus rūmus Real Alcázar ir nenueiti paragauti tapas? Ar tai įmanoma? Atskristi į Neapolį, nueiti į Real Teatro San Carlo – karališkąją operą ir nenueiti suvalgyti margaritos? Tai įmanoma? Atsidurti Porte, gėrėtis azulejos – žydromis keramikos plytelėmis bažnyčių eksterjeruose ir interjeruose, o paskui užspausti sau nosį, kad nejustum porto aromato? Tai realu? Pasakykite man – tai realu?

Aš labai gerai jaučiausi trečiuosiuose ir penktajame Pietų Europos miestuose. Nereikėjo galvoti apie „geltonųjų liemenių“ gatvių terorizmą, neteko susidurti su avių pieno ūkininkų įtūžiu ties parlamentu ir karabinierių blokuotomis gatvėmis. Nepakliuvau į minią, riaumojančią prieš Katalonijos nepriklausomybę ir socialistų vyriausybę. Įsivaizduokite: nė sykio nepajutau nuožmios institucijų viršenybės, agresyvaus valdžios dominavimo prieš miestiečius. Galiausiai netgi pamačiau atlaidžią policijos pareigūno šypseną, kai pasiklydęs Sevilijoje netyčia įvairavau oh, Dios mío! (o Dieve mano – isp.) prieš eismą.

Manau, problemų jiems netrūksta. Netvarkos, chaoso, atsipalaidavimo jiems tikrai netrūksta.

Ir štai antrasis dalykas, kurio pavydžiu Sevilijai, Neapoliui, Portui – saldaus europietiškos laisvės dvelksmo. Laisvės, kuri svaigina ir tuo pat metu įpareigoja. Laisvės džiaugtis mažais, bet svarbiais gyvenimo malonumais. Laisvės neįtarinėti, negalvoti apie kaltes, draudimus, sankcijas. Laisvės gyventi dėl skonio, o ne dėl BVP procentų ir pavydaus dairymosi į kaimynų BVP procentus.

Na, bet galbūt aš klystu. Galbūt. Tada eikime dirbti.

p.s. Pamiršau paminėti: ispanų, italų ir portugalų moterų liemens apimtis man pasirodė šiek tiek, o gal ir ne šiek tiek platesnė nei, tarkime, lietuvių arba esčių. Vis tik sveikiausių pasaulio valstybių indekse pirmoje vietoje – Ispanija, antroje – Italija, Portugalija dar tik artėja prie geriausių, bet yra toli priekyje, nepasiekiama lieknomis Lietuvai, Estijai.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

02:08
01:11
02:10

Esports namai

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min