Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 28d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Jautienos kapotinio gardinimas (nebrangiu pirstelėjimu)

Paulius Jurkevičius Be abejo – paskutinis pavadinimo žodis kažin, ar yra norminis. Gal ir neteiktinas. Abejojau, ar jį teikti ar kažkaip kitaip perteikti. Pasirinkimas visada šis: pasakoti, aiškinti, analizuoti. Arba suvartyti skaitytojų smegenis žiauria antrašte. Tai kiekvieno apžvalgininko dilema, ji sprendžiama įvairiai. Ir įvairūs būna rezultatai.

Kita vertus, ši istorija yra apie tai. Apie kvapą, kuris vieniems patinka, kitiems – nelabai, o tretiems visiškai nepatinka, nes gana raiškiai primena nesukontroliuotą žarnyno veiklos rezultatą.

Ši istorija yra apie sriubon pakliuvusį pagardą – trumų skonio aliejų. Tai atsitiko dabar – 2019 metų vasarą, ir niekas dėl tokio fakto nenustebo – nei trumai, nei sriuba, nei sriubos valgytojai. Jeigu tai būtų įvykę 1990 metais, kai atsikūrė mūsų valstybė – nustebę būtų visi, bet labiausiai – lietuviška sriuba ir jos valgytojai, kuriems trumų kvapas geriausiu atveju būtų įvertintas taip: „savotiškas“.

Niekas nepasikeitė ir vėliau, 2000-aisiais. Kažkas kažką gal jau buvo girdėjęs, bet vis dar vadino tuos smirdylas triufeliais tol, kol iš aukščiau neįsikišo kalbos reguliuotojai, iš triufelių padarę trumus. Šį maistą matė, uostė, čiupinėjo, ragavo gal koks 0,5 proc. Lietuvos gyventojų. 2012 metais po parodas važinėjęs vyno gurmė su pasimėgavimu rašė, kad turėjo unikalią galimybę pauostyti tai, ko niekas Lietuvoje nebuvo uostęs.

Praėjo 6–7 metai ir tai įvyko: sriuba Lietuvoje pakvipo trumais. Kasdieniškai, be jokios euforijos, tarsi iš puodo sklistų džiovintų baravykų ar petražolių aromatai, o ne aukcionuose po 4–5 tūkstančius eurų kainuojančių superdelikatesų kvapas.

Kaip mes visa tai turėtume vertinti? Tiktų rimtas žodis: devalvacija. Vertės pokytis. Jis palietė mus, valgytojus, ir palietė jį – Liudviko XIV mėgstamą pagardą. Mes, tasai menkai kvapuose patyręs subjektas, (niekas) tapo viskuo. O jis – skonio prabangos absoliutas (viskas) tyliai, ramiai tapo niekuo. Keleto eurų vertės pagardu. Šis neįtikėtinas skonio vertybių kritimas (nuo 4000 iki 4) mane stebino dėl dviejų dalykų: jis pernelyg staigus, pernelyg žiaurus. Antras dalykas: jis įvyko, bet niekas nepastebėjo ir niekas nesistebėjo.

O man tai rūpi. Negaliu naktį užmigti, vis galvoju: kaip čia taip atsitiko, kad mes, skonio pelenės ir peleniai, staiga tapome skonio princesėmis ir princais. Gal karštai meldėme maisto rinkodaros viešpačio, gal kas vakarą kartojome: „Kasdieninių trumų duok mums šiandien...?“

Negaliu naktį užmigti, vis galvoju: kaip čia taip atsitiko, kad mes, skonio pelenės ir peleniai, staiga tapome skonio princesėmis ir princais.

Gal. Nes jis – rinkodaros viešpats, nuolat įkyriai kuždantis „prašyk ir tau bus duota“, galiausiai mums davė trumų kvapo kasdieninio. Sriubai, daržovių troškiniui, kiaušinienei ir kitiems paprastiems valgiams, kurie nuo šiol kvepia kitaip, kvepia trumais, istorija apie Liudviką XIV, milijonierių aukcionais, „Michelin“ restoranais.

Pasakos pabaiga? Galime dėkoti už gastronominį stebuklą? Amen? Laukiam kito stebuklo? Ne, palaukite. Neskubėkite. Pasiaiškinkime iki galo, ką mums davė.

Davė bismetiltiometaną. Kas tai per velniava? Tai toks organinės chemijos komponentas, jo esama baltuose Albos trumuose, jis vieniems kvepia taip, kad vos pajutę tuoj traukia šimtines eurų. Kiti susiima nosį, nes sako, kad smirdi. Smirdi panašiai kaip nesukontroliuotos žarnyno veiklos rezultatas, pavalgius tam tikro maisto, tarkime, pupų. Grubiai tariant, kai kam tas komponentas kvepia pirstelėjimu.

Dėl skonio ir kvapo nesiginčijama, ar ne? Dėl pinigų – taip. Chemijos pramonės stebukladariai šiek tiek pasiginčijo ir nusprendė: jeigu pasaulyje yra žmonių, kurie už tą pirstelėjimo kvapą moka tūkstančius, tai mes užliesime pasaulį tuo kvapu ir uždirbsime milijonus. Taip slaptoje laboratorijoje buvo sukurtas sintetinis bismetiltiometanas. Kaip ir iš ko jis buvo sukurtas? Specialistai sako, kad tai naftos sudėtinis komponentas. O kaip ten jį išgauna – šito mes negalime žinote, nes jeigu žinotume, uždirbtume milijonus. Įmonės, gaminančios sintetinį pirstelėjimą, interviu nedalija, su žiniasklaida nebendrauja, viešumo nemėgsta.

Jeigu pasaulyje yra žmonių, kurie už tą pirstelėjimo kvapą moka tūkstančius, tai mes užliesime pasaulį tuo kvapu ir uždirbsime milijonus.

Su bismetiltiometanu galima nuveikti labai daug. Galima juo sustiprinti aromatą tų trumų, kurie yra trumai, bet ne Albos baltieji ir ne Umbrijos juodieji, ir kainuoja ne tūkstančius, o kelias dešimtis eurų. Galima pataisyti, pagerinti pramoniniu būdu auginamų trumų kvapą. Atvažiuoja į restoraną trumų prekeivis ir sako: „Neturite poros tūkstančių eurų? Nenorite laukti vėlyvo rudens, norite trumų vasarą, bet rudeninių? Jokių problemų! Štai jums trumai, jie kvepia taip, kaip reikia jūsų restoranui. Kainuoja nedaug.“

Žinoma, kartais į restoraną užklysta žinovai, kurių jautrios nosys išsyk pajunta sintetinio naftos produkto aromatą. Reikalas tas, kad bismetiltiometanas yra tik vienas Albos trumų – tuber magnatum – aromatų skalės komponentų. O iš viso jų yra 40. Na, bet jautrios nosys gamtoje – retas reiškinys, kaip ir tikri Albos trumai.

Su mumis – skonio pelenėmis ir peleniais – viskas žymiai paprasčiau. Mus labai nesunku paversti skonio princesėmis ir princais. Daroma taip: reikės alyvuogių aliejaus, jis gali būti ir ypač tyras. Bet gali ir nebūti. Jeigu jis niekuo nekvepės, neturės jokio skonio, nes spaustas prieš dvejus–trejus metus – dar geriau. Žodžiu, apie alyvuogių aliejų nieko geriau neklausinėti, nes jis reikalingas tik kaip žaliava aromatui. Galiausiai juk ir galutinis pavadinimas bus toks, kad klausimų nebeliktų: aromatizuotas alyvuogių aliejus.

Toliau. Reikės bismetiltiometano. Nedaug. Visiškai minimaliai, kad aliejus kvepėtų nebe alyvuogėmis. Kad kvepėtų kuo? Patikliems – trumais. Kritiškai uostantiems – pirstelėjimu. Specialistams – bismetiltiometanu. Na, bet etiketės kuriamos ir rašomos patikliems. Todėl etiketėje bus pavaizduotas tas daiktas už kelis tūkstančius eurų ir paaiškinimas tikintiems: „Aromatizuotas trumų skonio aliejus“.

Su šiuo stebuklu galima kurti naujus stebuklus. Restorano valgiaraštyje matysite tokį patiekalą: „Ravioliai (atsiprašau, VLKK, – virtiniai) su trumais“. Arba: „Jautienos karpačas pagardintas trumų aliejumi“. Arba: „Spagečiai (jeigu reikia – gali būti virvelės) su trumais“. Ir taip toliau. Ir panašiai. Ir patiekalų kainos bus tokios, kaip ir dera trumų valgytojams. Ir mes visi jau esame gurmanai arba gurmė, kas kaip pageidauja. Stebuklas įvyko. Kas buvo niekas, tapo viskuo. Amen.

Tie skaitytojai, kurie perskaitę šį tekstą gniaužia kumščius ir sako, kad daugiau niekada nepirks aliejaus su sintetiniu pirstelėjimu, tegu labai neskuba. Nes alyvuogių aliejaus su autentiškų trumų aromatu esama. Bet jis kainuoja. Ir etiketėje pasakos nesekamos. Jeigu naudotas juodasis Umbrijos trumas, etiketėje ši informacija tikrai bus: „Tuber Melanosporum Vittadini“ arba „Tartufo nero pregiato Umbro“. Jeigu baltasis Albos, gamintojas tikrai norės pasigirti: „Tuber Magnatum“ arba „Tartufo Bianco Alba“.

Patarimas: netikėkite tuo, ką jums kužda maisto rinkodaros viešpats. Kartais jo pasaka – apie sintetinius pirstelėjimus. Ir tiek.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Kviečiame anties

Video

01:36
01:48
02:04

Esports namai

Parašykite atsiliepimą apie 15min