Dabar populiaru
15min ŽIŪRĖK
Publikuota: 2019 gegužės 11d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Kitas balsavimas. Ten, lėkštėje – Lietuva?

Paulius Jurkevičius Norėčiau, kad balsuotumėte už ją, o ne už Ispaniją, Italiją, Meksiką ar Prancūziją! Už tuos, kurie žvalgosi į mūsų pievas, miškus, jūrą ir ežerus. O ne į tropikus, ne į tolimas vandenynų pakrantes. Už mūsų sūrininkus ir jų sūrius, o ne už svetimus. Už mūsų skonio triumfą!

Apie ką aš čia? Apie kokį balsavimą galėtume kalbėti šeštadienio vakarą, likus kelioms valandoms iki prezidentinio ir dviejų referendumų? Nurimkite: nežadu agituoti nė už vieną kandidatą, nekalbėsiu nei apie gresiančią „ateivių“ su dviguba pilietybe invaziją, nei apie Seimo liekninimo operaciją.

Šiomis dienomis vyksta dar vienas balsavimas, kurio rezultatai greitai bus skelbiami. Kalbu apie geriausių Lietuvos restoranų trisdešimtuko, dešimtuko, absoliučiai geriausiojo rinkimus. Apie elito balsavimą elitui, taip sakant. Bet taip nėra. Žiūrint plačiau, restoranai – tai ne vien maisto snobų, piniguočių ir vienuolikos tikrų gurmė reikalas. Tai šalies vizitinė kortelė, į ją pirmiausiai žvalgosi svečiai iš užsienio atvykstantys papildyti šalies biudžetą. O šalies biudžetas yra mūsų visų, netgi į restoranus nevaikštančių pensininkų.

Restoranai – tai virtuvės šefų bendruomenė: kūrybinga, kartais šiek tiek nervinga. Būtent šios profesijos žmonės pasimokę svetur grįžta namo ir gerina nelabai gerą išvykstančių – atvykstančių santykį. Restoranai – tai ūkininkai, daržovių ir gyvulių augintojai, sūrininkai, kaimas, sodžiai, fermos, grybai, uogos, žolės. Mūsų tradicijos ir istorija. Mūsų Lietuva lėkštėje.

Tuos dalykus išmanantys gurmė rašo balus, renka gerus ir patį geriausią restoraną. Normalus procesas, jis vyksta daugelyje tų šalių, kurios renka prezidentus, parlamentus. Žvalgausi į jį jau senokai, matau šio proceso evoliuciją.

Man, pavyzdžiui, įdomu: Kiek trisdešimtuko restoranų pasakoja iš ko pagaminti jų patiekalai ir kas yra jų autoriai? Žinau, kad tai nuosekliai darė ir, tikiuosi, tebedaro Vilniaus „Sweet Root“. Atrodytų, keista, ar ne: ateini vakarieniauti ir tau paduoda meniu su patiekalais, o šalia padeda lapą su paaiškinimais, kas ir kokioje Lietuvos vietoje augina bulves, kopinėja medų, žvejoja žuvį. Būtent tai yra tikrosios maisto kokybės ir išskirtinumo deklaracija.

Restoranai – tai ūkininkai, daržovių ir gyvulių augintojai, sūrininkai, kaimas, sodžiai, fermos, grybai, uogos, žolės. Mūsų tradicijos ir istorija. Mūsų Lietuva lėkštėje.

Kodėl vieni (mažuma) tai daro, kiti (dauguma) nesiima? Todėl, kad vietiniai ūkininkai restoranui yra vargas. Lietuvos klimatas yra vargas. Metų laikai irgi yra vargas. O latvių „Reaton“ (egzotiškų produktų tiekėja) dirba gerai, nekreipia dėmesio nei į metų laikus, nei į klimatą, su ja viskas paprasta!

Arba toks dalykas, kaip meniu ryšys su teritorija. Tai labiausiai šiuo metu gero skonio Europoje vertinamas restorano privalumas. Būtent tas, kurio neradau tarp daugelio Lietuvos restoranų vertinimo kriterijų. O kodėl? Ar velniaižin kokiose jūrose plaukiojęs, velniaižin kaip ir kieno žvejotas tunas lieka toje pačioje kokybės lentynoje kaip ir kabliuku pagautas lietuviškas starkis ar lydeka? Kažkur kažkieno kažkaip augintas pievagrybis gali konkuruoti su marinuotomis žaliuokėmis arba šviežiais raudonviršiais? Dzūkijos smėlyje ūkininko išpuoselėti grikiai – su prekybos centre pirktais itališkais ryžiais?

Man rūpi klausimas, kuris turėtų rūpėti balsuojantiems už pačius geriausius: kiek trisdešimtuko restoranų galėtų pasakyti, kad jų valgiaraštyje groja „nulis kilometrų“ strategija? Na, tarkime, ne nulis. Tarkime, kokie 50. Ir kiek tokių, kuriuose nėra nė penkių produktų pagamintų 50 km spinduliu?

Imkime bulves. Kiek dar liko lietuviškų veislių bulvių ir kuris restoranas jas gamina? Ar jau visi tik iš Bretanės vežasi „amandine“, nes lietuviškos – tai ne šlovė ir ne įvaizdis? Kiekvieni trisdešimtuko rinkimai galėtų sutelkti dėmesį į kurį nors vieną esminį produktą, jo panaudojimą, tradicijas, kokybės dalykus, ūkininkus. Bulvės, aliejai, grybai, grikiai, gėlavandenės žuvys. Sūriai.

Aš nerinkčiau į trisdešimtuką restorano, kuris nesugeba lietuviškai suredaguoti teksto, be klaidų parašyti patiekalų ir ingredientų pavadinimų. Jeigu virtuvė gera – tai gerai, bet jeigu gera virtuvė, o meniu – „kiauras“, tai tegu toks restoranas lieka elito prieangyje. Rinksite mažaraščius?

Tyrinėju internete vieno garsaus netgi ne į trisdešimtuką, o į dvidešimtuką pakliuvusio restorano meniu: žioji 16 klaidų! Neskaičiuoju tokių lietuvių kalbos niuansų kaip „raudono vyno padaže“ (turėtų būti: raudonojo vyno). Bet kai matau valgiaraštyje anekdotą apie daržinį builį (prieskoninė žolė), kuris įšoko į meniu ir pavirto daržiniu buliumi, tada nesinori net juoktis. Nebent keiktis! Tokiam restoranui reikia pasakyti: jeigu turite pinigų trumams, jeigu už patiekalą prašote 30 – 35 eurus, tai susitvarkykite savo raišą kulinarinę terminologiją!

Italai, prancūzai, ispanai atvykę tam, kad pajustų Lietuvos skonį vargu ar eis į itališką, prancūzišką, ispanišką restoraną. Jie ieškos Lietuvos skonio.

Klaidų pasitaiko visiems. Netgi „Michelin“ aukštybes pasiekusiems. Inspektoriai pastebi patiekalą – marazmą ir nukabina vieną žvaigždę. Jūs, balsuotojai, darykite tą patį. Ieškokite patiekalų – marazmų. Pavyzdžiui, tokio: „midijos itališkai – su šonine ir sūriu“ (trisdešimtuke). Gaila, kad ten nesilanko italai...

Na, paskui visos tos nusibodusios buratos, amandininės bulvės, čiorisai, čipsai, tiramisu, karpačiai, žemos temperatūros, „cirkuliuoti“ ėriukai. Ir dar daug įvairių banalybių, kurios atėjo, pabuvo, bet kai kur užsibuvo. Balsuosite už jas? Arba už tokį restoranų aprašymuose pasitaikantį prasminį šedevrą kaip „šefo meilė virtuvei“?

O be to: picerija – tai ne restoranas, o restoranas – tai ne picerija. Tai nereiškia, kad mes turėtume niekinti picerijas. Anaiptol. Reikėtų sudarytą visiškai atskirą – geriausių Lietuvos picerijų reitingą. Bet tais pačiais kriterijais vertinti haute cuisine – aukštąją virtuvę ir čia pat – margaritas arba kapričiozas mes negalime. Tikriau – jūs, balsuotojai, neturėtumėte šito daryti.

Mieli supergurmė, restoranų vertintojai! Ar jums nesinori pagaliau išvažiuoti iš Vilniaus, iš Kauno, šiek tiek išsipurvinti batelius, nuvažiuoti į dulkėtą provinciją? Man kažkodėl atrodo: geriau vidutiniškas restoranėlis provincijoje, negu vidutiniškas Vilniuje ar Kaune. Arba netgi vidutiniškai prastas užmiestyje, negu vidutiniškai vidutiniškas didmiestyje. Nes juk maisto tradicijos ir maisto kasdienybė pulsuoja ten, jeigu, žinoma, dar pulsuoja. Ten, kur ganomos ožkos ir avys, kur kirmėlės graužia obuolius, kur žviegia skerdžiami paršeliai. Nusipurtykite fine dining didybės trupinius ir ieškokite provincijos grynuolių – restoranėlių, smuklių, užeigų.

Ponios ir ponai balsuotojai – gurmė: būkite negailestingi, bet teisingi. Balsuokite už Lietuvą! Nes italai, prancūzai, ispanai atvykę tam, kad pajustų Lietuvos skonį vargu ar eis į itališką, prancūzišką, ispanišką restoraną. Jie ieškos Lietuvos skonio.

Komentarai: 2

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis

Metas rinktis

Naviguok į ateitį

Laikas iškylai

Vyrų mados savaitė

Venecijos meno bienalė

Dream 2 Drive

Parašykite atsiliepimą apie 15min