Dabar populiaru
Publikuota: 2020 vasario 1d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Ministras – gurmė, arba Kaip kotletas tampa omaru

Paulius Jurkevičius Iš pradžių buvo kotletas. Tas kotletas tapo šniceliu. Galiausiai apsigyveno tarp mūsų jūros gėrybių pavidalu. Neįtikėtinas kulinarinis – vyriausybinis trileris visaip gali būti aptartas, ir jį visaip aptarė įvairių sričių specialistai. Man rūpi kai kurie maisto kultūros ir dietologiniai šios istorijos aspektai.

Kaip premjeras sugalvojo kotletą?

Aptarkime šio mėsos patiekalo istoriją. Prancūzai keptus veršienos ar kiaulienos šonkauliukus vadina côtelette, ir tai niekada nebuvo gurmė patiekalas. Milane prancūziški šonkauliai patyrė evoliuciją: veršiena paniruojama iš abiejų pusių ir kepama svieste. Keptas veršienos gabalas išpjautas tam tikru būdu vadinamas orecchia d‘elefante – dramblio ausimi. Austrai panašiai kepa paniruotos kiaulienos gabalą ir jį vadina wiener schnitzel – Vienos šniceliu.

Rusai nekepa nei veršienos, nei kiaulienos, o bet kokią mėsą sumala, papildo mirkytos duonos džiūvėsėliais, svogūnais, suteikia ovalo formą, apkepa, paskui troškina garuose. Jiems norėjosi, kad toks faršo pavadinimas skambėtų elegantiškai, todėl suteikė prancūzišką kotleto terminą. Tokiu pavidalu šis terminologinis erzacas atkeliavo ir į mūsų virtuvę. Kalbininkai jį siūlo vadinti maltiniu, bet pataisytas rusiško kotleto variantas kažkodėl vis dar atrodo svetimas.

O gal valdžia tiesiog nesupranta skirtumo tarp rusiško kotleto ir Vienos šnicelio?

O dabar pakelkite ranką tie, kurie niekada nėra valgę kotleto. Valgėme visi. O! Tas mielas, minkštas, sultingas skonio kasdienybės simbolis! Kuklus sovietinės imperijos middle class gastronominės gerovės stebuklas. Premjeras žino ką daro. Jis išmaniai provokuoja kotletų valgytojų elektoratą: ar galima apkaltinti gurmanišku piktnaudžiavimu ministrą, kuris užsienyje suvalgo tai, kuo elektoratas maitinasi kasdien per dienos pietus?

Patikėjo ar nesupranta?

Bet dabar mes žinome: nuolankus sovietinis kotletas buvo panaudotas kaip kulinarinis figos lapas gurmaniškiems ministro pomėgiams pridengti. Baltarusijoje jis valgė šnicelį. Arba lašišą. Arba čekiškas, berlynietiškas, niurnbergietiškas dešreles. Kita vertus, gal iš tikrųjų, gal visai nuoširdžiai premjeras manė, kad ten ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose garavo kotletai. O šventas kulinarini naivume!

O gal valdžia tiesiog nesupranta skirtumo tarp rusiško kotleto ir Vienos šnicelio? Čia būtų visai negerai. Pamenate prezidentą Charles'ą de Gaulle'į? Jis piktai bambėdavo: kaip valdyti šalį, kurios piliečiai valgo 246 sūrio rūšis? Perfrazuojant prancūzų generolą aš paklausiu: kaip gyventi šalyje, kurią valdantis premjeras neskiria kotleto nuo šnicelio? Truputį liūdna. Pasirodo, gyvename tokiame štai užkotletintame krašte.

Užspaudė gurmė poreikiai?

Minske šniceliu tapęs kotletas Abu Dabyje pavirsta jautienos didkepsniu, kalmaru ir jūros gėrybėmis. Kepta mocarela. Angus jautienos carpaccio. Kuklūs sovietinės virtuvės skanautojai, alio! Kur jūs? Neatsiliepia. Nes kotletai valgomi nebent Lietuvos jūrų laivininkystės valgykloje. O Abu Dabio viešbutyje „Pearl Rotana Capital Centre“ įsikūrusiame italų restorane „Dino‘s“ tokių dalykų kaip kotletai, marinuoti burokėliai ir grikių košė nebūna.

Skaitau „Dino‘s“ meniu, ir plebėjų maisto naratyvas byra į šipulius. Šiaip žinokite, šiame restorane yra palyginti visai nebrangių patiekalų: pavyzdžiui, itališka sriuba minestrone kainuoja tik 40 JAE dirhamų (10 eurų) ir yra pigiausias patiekalas: sotus, sveikas, liaudiškas. Yra ir itališkos pastos patiekalų, jų kaina – nuo 65 dirhamų (15 eurų). Yra, žinoma, picų nuo 15 iki 20 eurų, na, bet picos, sakykime, yra nesveikas ir protokoliškai neišvaizdus maistas. Ką renkasi mūsų susisiekimo vizijos strategai? Kotletų valgytojai, pasirodo, yra šiek tiek gurmė. Jie renkasi tai, kas restorano „Dino‘s“ valgiaraštyje yra geriausia. Ir brangiausia: brandintos angus jautienos didkepsnis (steikas) – 148 dirhamai (37 eurai), – imame šešis. O štai šis „kotletas“ – ant žarijų kepti omarai, karališkos krevetės, kalmarai, lašiša – 200 dirhamų (50 eurų) porcija, imam? Kokias tris. Kadangi prabangesnio maisto šiame Jungtinių Arabų Emyratų sostinės restorane nėra, tai jau galime valgyti.

10,5 litro alaus ir 1 butelis vyno – daug ar mažai?

Tiek, jeigu neklystu, per du kartus – pietus Minske ir vakarienę Abu Dabyje išgėrė susisiekimo strategai. Aš nemanau, kad tai yra labai daug. Ir kad tai būtų sunki nuodėmė. Ateini, pavyzdžiui, Italijoje į oficialų susitikimą ir matai ne vieną vyno butelį ant stalo. Taip priimta.

Žiūrėkite, kas išeina: su alkoholio vartojimu energingai kovojančios valstybės A vyriausybės narys atvyksta į totaliai alkoholį draudžiančią valstybę B. Ir užsisako 15 butelių, iš jų 3 – vandens.

Bet mes esame kitokie. Pas mus taip nepriimta. Pas mus parašęs straipsnyje vyndario pavardę arba vynuogių veislę gali baudą gauti. Žiūrėkite, kas išeina: su alkoholio vartojimu energingai kovojančios valstybės A vyriausybės narys atvyksta į totaliai alkoholį draudžiančią valstybę B. Ir užsisako 15 butelių, iš jų 3 – vandens. Idealiu atveju ministras galbūt gėrė negazuotą. Na, bet vis tiek: kažkodėl nesudraudė. Kažkodėl nepasakė: „Vyrai, mes pas arabus juk ne alaus gerti atvykome“. O gal pasakė. Gal vyrai neatsižvelgė. Šito mes irgi nežinome.

Skysčių klausimu yra du neaiškūs dalykai. Vienas – techninis, kitas – finansinis. Pradėkime nuo pastarojo: pigiausio ir labai vidutiniško baltojo „Soave“ vyno butelis viešbučio restorane kainuoja 50 eurų, vidutiniško raudonojo „Nero d‘Avola“ – 86 eurai. Kada nors, kovos su alkoholizmu finaliniame etape ir pas mus vynas tiek kainuos, bet kol kas Emyratuose kainuoja brangiau. Todėl kažkaip savaime braunasi galvon mintis: išgėrus 11 alaus galima būtų susilaikyti nuo vyno. Ar ne?

Ta viena graikiškų salotų porcija atrodo gailiai. Toli mums iki PSO stumiamų standartų!

Techninis klausimas yra gurmė tipo: ką su kuo derino? Alų su jūros gėrybėmis, vyną su mėsa? Ar atvirkščiai? Šis dalykas lieka neaiškus. Bet man smalsu. Kaip ir tas grynai etiškas klausimas: jeigu jau važiuoji į valstybę, kuri totaliai draudžia alkoholį, tai gal reikia tos valstybės požiūrį į svaigalus gerbti, ar ne? Juk pas mus italas ar prancūzas atėjęs sekmadienį pavakary nusipirkti vyno butelį priverčiamas gerbti mūsų požiūrį į alkoholį. Ar ne?

Viena porcija salotų?

Valdžios vyrai ir moterys visose gyvenimo srityse mums turėtų rodyti pavyzdžius. Mitybos neišskiriant. Skamba, žinoma, banaliai, bet: kova su alkoholiu ir sočiaisiais gyvūniniais riebalais yra oficiali šios vyriausybės strategijos kryptis. Ar mokinukams skirti pezalai?

Nes vertinant „Druzja“ restorane suvalgytų suvartotų kalorijų ir kiaulienos riebalų bombą norisi paklausti: čia buvo ketogeninės dietos draugijos narių mokymai? Ta viena graikiškų salotų porcija atrodo gailiai. Toli mums iki PSO stumiamų standartų!

Išvados

Kai kam vyriausybės mitybos režimo aptarinėjimas pasirodys menkos svarbos reikalu. O taip, eikime dirbti užuot rašinėję apie tai, kas ką valgo, geria ir kas už tai moka. Kita vertus, sužinojome pora įdomių dalykų: kotletai kartais virsta omarais. O ministrai tam tikrose pasaulio vietose tampa ministrais – gurmė.

Komentarai: 9

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai
Sergu atsakingai

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min