Dabar populiaru
Publikuota: 2019 kovo 23d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Rūšinio gyvenimo džiaugsmas (ir šiek tiek liūdesio)

Paulius Jurkevičius Rūšinės kavos gerbėjai supyko. Rūšinio alyvuogių aliejaus vartotojai sunerimo. Rūšinio pieno fanai kol kas nieko nesakė. O štai rūšinio vyno apologetai ramiai nutylėjo... Nes kažkaip aprimo kažkada sukilęs rūšinio vyno vajus ir sąvoka.

Pakalbėkime šiek tiek apie rūšinį gyvenimą, – jo pliusiukus ir minusiukus. Praėjusį šeštadienį patraukiau per dantį specialiųjų antrinių aromatų medžiotojus, kurie kavoje ieško tekilos, alaus, miško uogų, citrusinių vaisių aromatų melodijos ir kitokių keistų bukietų. Ieško ir randa. Ar man tai trukdo? Visiškai ne: tai nuostabu!

Su kuo galima būtų palyginti reiškinį, kai žmonės lenktyniauja ieškodami brangesnio kavos kilogramo? Buvo toks laikotarpis – maždaug prieš dešimtį metų, kai Lietuvos verslo žmonės suskato pirkti naujus „Ferrari“ automobilius. Jų mąstymas buvo paprastas ir pakankamai logiškas: visi važinėja mersedesais ir bmw, ir tai yra neįdomu, o tas raudonas bolidas – baisiai brangus ir retas – anapus patirties ribų. Ką darome? Norime naujos patirties, naujų greičio potyrių? Norime! Ir pasipylė ferariai.

Kas buvo toliau? O toliau prie patogių mersedesų įpratę vyrai ir jų moterys greičio žavesį patyrė Klaipėdos greitkelyje, bet patyrė ir šalutinių potyrių: „Ferrari“ bolidai buvo nepatogūs, triukšmingi, sunkiai suvaldomi. Galiausiai dar ir itin brangiai aptarnaujami. Visi patyliukais grįžo atgal į savo patogius mersedesus.

Ką norėjau pasakyti? Faktas, kad Lietuvoje per metus buvo nupirkti 5 „Ferrari“ rodė susidomėjimą prabangiais automobiliais. Bet tas pats faktas niekaip nerodė bendro Lietuvos gyventojų požiūrio į prabangius automobilius: aštuoni iš dešimties ir toliau važinėjo senais kledarais.

Tas faktas, kad vienas kitas lietuvis geria kavos ferarius – „Kopi Luwak“, „Mėlynąjį kalną“ arba šv.Elenos salos arabiką rodo, kad yra susidomėjimas išskirtinėmis kavos rūšimis. Bet šis faktas nedaug ką pasako apie kavos kultūros vidurkį Lietuvoje.

Aš kartais su juo susiduriu. Pavyzdžiui, Kauno senamiestyje, pusę aštuonių ryto šeštadienį: viešbučio kava – pasibaisėtina, nors viešbutis šiaip neblogas. Perėjęs visą Vilniaus gatvę prieš aštuonias ryto neužuodžiu kavos aromato – jokio! Nei blogo, nei gero. Regiu bendrąjį kavos kultūros vardiklį greitkelio kavinėje: iš mersedesų išlipę vyrai į XXL puodus krauna pieno putas, spalvingus sirupus. Jaunimas litrais siurbia vaisines lates, kurių vien pavadinimai pristabdo skrandžio peristaltiką. Prabangiame keturių žvaigždučių Klaipėdos viešbučio bare mergina varvina espreso kavą į šaltą kaip ledas puodelį, o paskui kažkur išnyksta paieškoti vandens, sugrįžta po 7 minučių ir paprašo 2 eurų už nudvėsusio espreso puodelį.

O tuo metu kavos čempionate skelbiamos naujos kavos vartojimo tendencijos, ir vietiniai kavos skrudintojai skelbia verdiktą: aplenkėme Italiją – technologijomis, žaliavos kokybe ir šiaip požiūriu į kavą.

Perėjęs visą Vilniaus gatvę prieš aštuonias ryto neužuodžiu kavos aromato – jokio! Nei blogo, nei gero

Praėjusią vasarą viename žurnale skaičiau žinomo Lietuvos kavos žmogaus išpažintį. Neminėsiu jo pavardės, pasakysiu tik tiek, kad jis įkūrė garsią kavos skrudinimo įmonę, buvo nuolatinis kavos čempionatų dalyvis, nugalėtojas. Štai ką jis pasakoja: „Mane liūdina, kad atotrūkis tarp kavos ruošimo profesionalų ir mėgėjų vis gilėja. Baristai, pretenduojantys į aukštas vietas, ištisus metus nieko daugiau nedaro, tik ruošiasi čempionatams. Kai kurie apsigyvena kavos plantacijose, patys augina pupeles, jas skrudina. Kai kurie veža į laboratorijas, tiria pupelių cheminę sudėtį, žiūri kaip ją keičia įvairios technologijos, kad pagerėtų skonis, šaldo azotu, O DAUGYBĖ ŽMONIŲ IR TOLIAU GERIA NAMIE PRASTOS KOKYBĖS KAVĄ... Tokių čempionatų idėja ir paskirtis – ugdyti kavos kultūrą, aukštos kokybės kavą paversti lengvai prieinamu, o ne elitiniu produktu. Kilogramą geros kavos galima nusipirkti ir už 20 eurų. Gal ji nebus tokia puiki kaip pirkta už 500 eurų, bet tikrai ir nebus 25 kartus prastesnė... Supratau, kad žmonės susitinka išgerti kavos ne todėl, kad nori gilintis į šio gėrimo kilmę ar gamybos technologiją, daugeliui tai – tiesiog malonus bendravimo ritualas...“

Štai kodėl klausimas, kurį prieš keletą metų viena Lietuvos įmonė liepė savo baristoms – mergičkoms, kurios dažnu atveju pačios negeria kavos užduoti klientams – „pageidausite rūšinės Gvatemalos ar paprastos?“ yra absurdiškas. Jis fokusuoja dėmesį ne į Gvatemalos rūšinę, o į tą kitą – rūšies antipodą ir sukelia nerimo kupinų abejonių: ar ta paprasta – ne iš kavos pupelių? Ne iš arabikos, ne iš robustos? Ar paprasta kava skirta tik paprastam žmogui? Ar gerdamas rūšinę aš jau nebebūsiu paprastas žmogus?

Vienas portalo skaitytojas praėjusį šeštadienį visiškai pagrįstai man uždavė klausimą: „Jūsų dėka aš žinau ką ragauju, skaičius ant etiketės man primena hektarų skaičių, kuriose augintos būtent tos alyvuogės. Man patinka žinoti ką valgau ir geriu. Kodėl su kava turėtų būti kitaip?

Atsakau: ne, teoriškai neturėtų būti kitaip. Teoriškai turėtume visada domėtis produkto kilme, gamintojo požiūriu į produktą, žaliavos kokybe, gamybos procesais. Teoriškai visi turėtume tapti gurmė – žmonėmis, kurie ne tik mėgsta skaniai pavalgyti, bet ir studijuoja maistą. Apie tai rašiau savo knygose „Staltiesės ritmas“, „Dėl skonio ginčijamasi“.

Kita vertus, rūšinio gyvenimo isterija man nepatinka. Nepatinka ir tiek! Rūšinės kavos demiurgas turėtų gerti rūšinį mineralinį vandenį. Turėtų neperžengti 20 mg/l kietojo likučio ribos ir žinoti, kokio tipo uoliena kokiame kalnų masyve, kokiame aukštyje ar gylyje natūraliai filtruoja vandenį. Bet kai pasižiūriu, kokį vandenį, kokias citrinų ir apelsinų išrūgas baruose geria mūsų kavos filosofai, man norisi grįžti į Italiją.

Rūšinio gyvenimo ideologija turėtų būti taikoma ir pritaikoma nuosekliai visur. Tarkime, sūriai. Kodėl jūs, rūšiniai žmonės nesidomite iš kokio pieno daryti sūriai? Iš lietuviško? Ar iš lenkiško? Iš pasterizuoto? Iš pieno miltelių? Sūris sutrauktas kuo – citrinos rūgštimi ar pieno fermentais? Šitai jums nerūpi arba rūpi tik retkarčiais, sūrių festivalyje Druskininkuose? Ajajai, kaip negerai...

Bet kai pasižiūriu, kokį vandenį, kokias citrinų ir apelsinų išrūgas baruose geria mūsų kavos filosofai, man norisi grįžti į Italiją.

O paskui dar – spagečiai ir taljatelės. Ar žinote, kas augino kviečius? Kur – Kanadoje? Purškė raundapu? Nežinote? Vargas jums... Ir vargas mums visiems, neįsigilinusiems į druskos reikalą: joduota kuo – ligoninių jodo atliekomis ar išgarinta natūraliai – Sicilijoje?

Aš siūlau neskubėti. Neužsirauti ant maisto ferarių. Nelėkti maisto pardavėjų nutiestais vartojimo strategijų greitkeliais. Kavos, vandens, vyno, alyvuogių aliejaus kultūra bręsta lėtai, pinigais jos nepagreitinsi. Na, nebent diskusijomis apie rūšinio gyvenimo pergales ir pralaimėjimus.

Su pavasariu jus!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Ypatingos

02:14
08:43

Metas rinktis

Atradimai virtuvėje

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min