Dabar populiaru
Publikuota: 2019 gruodžio 7d. 18:00

Paulius Jurkevičius: Storas, riebus, kenksmingas. Gruodis!

Paulius Jurkevičius Jeigu galėčiau – prigąsdinčiau jus tiek, kad šaldytuvo dureles užlipintumėte trigubu lipnios juostos kryžiumi. Arba tuoj pat, nelaukdami kito pirmadienio, pasiskelbtumėte radikaliais veganais, totaliais abstinentais, badavimo karmos apaštalais. Jeigu, žinoma, dar jais nesate.

Gąsdinčiau intelektualiai: kad tuoj pat nulėktumėte bibliotekon, griebtumėt Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“, skaitytumėt vietoje vakarienės ir dievagotumėtės: „Ne, aš toks/tokia nebūsiu, taip nedarysiu, tikrai, tikrai, tikrai...“ Arba bent jau permestumėte akimis Dante Alighieri „Dieviškosios komedijos“ šeštąją giesmę apie trečiosios pragaro griovos gyventojus – apsirijėlius. Jie smirdi, voliojasi purve, ant jų lyja šaltas lietus, juos sergsti trigalvis Cerberis. Argi nebaisu?

Tiems, kurie nemėgsta senoviškos klasikos, pasiūlyčiau populiarų popsinį veikalą „Valgyk. Melskis. Mylėk“. Bet turėsite plėšyti puslapius (nesijaudinkite, pas mus taip kartais net valdžia daro) „Valgyk“ su itališkos virtuvės kvapais, kad liktų viso labo grynas dvasingumas iš serijos „Melskis. Mylėk“. Ir užtenka! Tuos, kurie sako, kad vartoja, bet saikingai, priversčiau perskaityti skandalingą Mordecai Richlerio romaną „Barney versija“, ten pagrindinė versija – apie škotiško viskio „Macallan“, šampano „Cristal Louis Rœderer“, įvairaus kalibro „Montecristo“ cigarų besaikį vartojimą, kuris nuveda kur? Į labai liūdnus ir labai negerus dalykus (NTAKD – prašyčiau prie pavadinimų nekibti, nes šiuo tekstu dirbu jums naudingą darbą).

Tiems, kurie neskaito ir netgi nevaikšto į Knygų mugę, liepčiau jutube susirasti simpatišką italų režisieriaus Marco Ferrerio filmą „Didysis apsirijimas“. Ten pradžioje lyg ir dvelkia „La Dolce Vita“ – žavus lėktuvo pilotas (Marcello Mastroiannis!) liepia stiuardesėms iškrauti iš lėktuvo parmezano sūrius. Bet paskui prasideda labai liūdni dalykai: Marcello su trimis gyvenimo nuvargintais bičiuliais planuoja nusižudyti, bet prieš tai, prieš mirtį, jie visi nusprendžia persivalgyti. Liūdnas vaizdas… Mums kaip tik to ir reikia!

Kodėl? Kodėl visi kalba apie šventę, o aš ketinu gąsdinti? Ir kodėl patogiai naudoju tariamąją nuosaką?

Atsakau. Todėl, kad atkeliavo storas, riebus, kenksmingas! Gruodis! Todėl, kad ir aš pats jo šiek tiek privengiu. Šiek tiek nervinuosi. Kažkiek jaudinuosi: ar įveiksiu? Ar ištversiu? Kas bus paskui – sausio pradžioje, po Trijų karalių? Kiek kalėdinių pyragų panettone – be jokių priedų ir kimštų šokoladu, rikota, maskarponės sūriu, chantilly kremu, teks sudoroti ir dar pagirti jų dievišką skonį? Kiek kartų teks valgyti tradicinę kiaulės koją zampone – riebių ir turtingų metų simbolį? Kiek porcijų raviolių su trumais, Parmos kumpiu ir dvigubu tarkuoto parmezano sluoksniu teks įveikti? Kiek taurių su tauriais millesimè burbulais iš dovanotų, pirktų ir specialiai kažin kada atidėtų butelių teks pakelti?

Aš esu nuosaikus valgytojas ir žinau, kaip man bus sunku išvysti šviesą gruodžio švenčių tunelio gale.

Kiek kartų sunkiomis popietės akimirkomis, kai skrandis ir dvylikapirštė maldaus pasigailėjimo, arba rytais, kai nebežinai kaip išsisukti nuo gresiančių šventinių pusryčių, kurie tik vadinasi pusryčiais, o iš tikrųjų yra šventinio maisto likučių utilizavimo rytinis seansas, galiausiai pervers desperacija ir klausimas: „šėtonas griebtų, kada baigsis šis daugiaserijinis, megakaloringas filmas, šita apsirijimo šventė, kuri metų finiše visada su tavim?“

Aš esu nuosaikus valgytojas ir žinau, kaip man bus sunku išvysti šviesą gruodžio švenčių tunelio gale. Vis dėlto mano nuoširdus solidarumas ir išankstinė užuojauta skirta merginoms ir moterims, kurios ištisus metus dailino proporcijas, kovodamos dėl 90 x 60 x 90, beveik priartėjo prie tikslo, o dabar va, metų triūsas, energija, pinigai dietistėms ir papildams, ilgi kūno apsižiūrėjimai prieš veidrodį, kalorijų sąsiuvinio rašymas, kilogramų fiksavimas, visi šie ir kiti dalykai juda link raudona spalva pažymėtų kalendoriaus kvadratukų, link tų nelemtų dienų, kai didysis susilaikymo, protarpinio badavimo, dietų epas patirs neišvengiamą pralaimėjimą. Ir teks vėl viską pradėti iš naujo.

Mano gailesčio mintys – apie tuos šaunius vaikinus, kurie ištisus metus sporto salėse liejo prakaitą, ant bėgimo takelių dusinosi kardio maratonuose, tobulino pilvo presą, ryškino raumenų reljefą, mažino riebalų sluoksnį šen bei ten, o dabar štai – keletas mamos arba žmonos su meile paruoštų baltos mišrainės, lašišos tešloje su kreminiu sūriu, įvairiai įdarytos paukštienos, šokoladinio medaus torto ragavimo seansai vienu kirčiu nubrauks treniruočių schemose surašytų pratimų serijas.

Aš nežinau, kaip ten pas jus – Lietuvoje, bet valgyti mokančių žmonių šalyje Italijoje valstybės statistikos tarnyba ISTAT praėjusią savaitę pateikė grėsmingus duomenis: vienas statistinis italas ar italė sausio pradžioje užlipę ant svarstyklių matys vidutiniškai 3,5 kg didesnį rezultatą. O kai kam lemta pastorėti ir 4–4,5 kg! Ar kažkas gruodžio mėnesį lieknės? Tokių atvejų šiuolaikinis dietologijos mokslas kol kas neužfiksavo.

Bet žmonės žino, kas jų laukia. Todėl jau dabar prasidėjo pailginto ir gilaus protarpinio badavimo isterija, kuri baigsis su Kristaus gimimo diena, bet šiaip jau nelabai bus susijusi su pasninko ir abstinencijos įstatymų tradicija. Tai bus strateginis organizmo ruošimas ilgai vakarėlių ir vakarienių distancijai. Jį kažkaip gudriai teks derinti su privalomais ikišventiniais pasisėdėjimais su bosu arba su pavaldiniais. Su kalėdinės eglės lankymu sekmadienio pavakarę, su ten sklindančiais „Bebro blyninės“ kvapais ir pasiūlymais: nėra šiaip blynų, yra tik „sotūs“ (saliamis, sūris, pievagrybiai, špinatai) arba „saldūs“ (su maskarponės sūriu ir įvairiomis uogienėmis).

Aš nežinau, kaip ten pas jus, bet čia pas mus, Apeninuose, gąsdina jau nuo praėjusios savaitės. Tas pats nacionalinis statistikos institutas, pavyzdžiui, skelbė: kas trečias Italijos pilietis su didžiuliu vidiniu nerimu laukia šventinės valgymų distancijos. Net 35 proc. piliečių iš anksto, dar likus trims savaitėms iki Kalėdų, išgyvena kaltės jausmą dėl to, ką suvalgys ir išgers iki kitų metų sausio 6 vakaro.

Tas pats nacionalinis statistikos institutas, pavyzdžiui, skelbė: kas trečias Italijos pilietis su didžiuliu vidiniu nerimu laukia šventinės valgymų distancijos.

Itin pažeidžiamos valgytojų kategorijos – vyresnių klasių mokiniai ir studentai. Ištisus metus jūs, mielieji, valgėte, ką norėjote, kaip norėjote, kada norėjote, ir niekam nebuvo įdomu. O dabar štai, mielieji, sėsite prie stalo ir vietoje įprastos sušių porcijos, vietoje kasdieninės picos į namus turėsite parodyti savo mamai ir močiutei, kaip jūs mėgstate silkę su grybais, silkę su svogūnais, silkę su pupomis, silkę su riešutais ir razinomis, silkę pataluose, silkę su moliūgų sėklomis, nagi... O paskui jos tiriamai žiūrės į jūsų lėkštę. Ir stebėsis, kad tiek mažai valgote. O gal net ir įsižeis, jeigu paprašysite vasabio arba BBQ padažo. Ir Kalėdos po truputį įgaus kančios – fizinės ir dvasinės, pavidalą. Ir kančia didės, didės ir didės, nes dar liks visko labai daug suvalgyti, paragauti, pagirti, nenuvilti artimųjų.

Štai kodėl norėjau pagąsdinti, bet patogia tariamąja nuosaka. Nes ir pats šiek tiek nerimauju. Galiu patarti: dėl storo, riebaus ir kenksmingo gruodžio nesikreipkite į dietologą. Kreipkitės į psichologą. Aš pats bandysiu vadovautis Oscaru Wildu: I can resist everything except temptation (angl. – aš galiu atsispirti viskam, išskyrus pagundai).

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

04:04
02:49
00:10

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min