Kodėl? Prisiminkime, dėl ko praėjusių metų pabaigoje Vladimiras Putinas, kurio kariai jau tuo metu trypčiojo prie Ukrainos sienų, derėjosi su JAV prezidentu Joe Bidenu ir Vakarų demokratijų lyderiais.
Ar dėl Ukrainos neutraliteto, denacifikacijos ir demilitarizacijos, separatistinių Donecko ir Luhansko respublikų, Rusijos okupuoto Krymo pripažinimo? Ne. Kalba buvo apie Europos saugumo architektūros pertvarką, Rusijos interesų pripažinimą ir NATO pajėgų atitraukimą iki ten, kur jos buvo kažkada, kai V.Putinas ne Rusijai vadovavo, o tik nedidelius kyšius Sankt Peterburge ėmė. Ukraina tuose reikalavimuose buvo kaip penktas vanduo nuo kisieliaus.
O iš tiesų ji buvo kaip teroristų ar nacistinės Vokietijos Antrojo pasaulinio karo metais ištobulintų žvėriškų spaudimo metodų pavyzdys: nepadarysit to, ko reikalaujame, nušausime jūsų artimuosius arba tiesiog po ranka pasitaikiusius įkaitus. Apie tai irgi buvo kalbama ir rašoma, bet labai greitai tos kalbos nutilo, kai JAV ir Vakarai atmetė V.Putino reikalavimus, o šiam nebeliko nieko kito, tik vykdyti savo grasinimus – užpulti Ukrainą.
Galbūt dėl to tas karas, kuo toliau, tuo labiau atrodo keistas. Kai nepavyko blickrygas, stiprėja įspūdis, kad Rusija nebelabai žino, ką toliau daryti. Jei pavyktų nuversti dabartinę valdžią, akivaizdu, kad nėra su kuo derėtis dėl naujos, kuri galėtų Ukrainą pasukti prorusiška kryptimi. Dar akivaizdžiau, kad šitos tautos nepalauši ir neperauklėsi propaganda, nes jos neapykanta okupantams, kurie dedasi broliais, per daug didelė. Gal net amžina. Okupuoti šalį? O kaip? Kiek reikėtų tokiai didelei šaliai konclagerių, okupacinių pajėgų, pinigų, ypač kai ekonomiką ardo sankcijos?
Bet, nepaisant visos paramos, Vakarai kariauja su Rusija svetimoje teritorijoje ir neaukodami savo karių – aukoja Ukrainą, kurios V.Putinui iš esmės visiškai nereikia.
Ir tie Rusijos reikalavimai Ukrainai – „demilitarizacija ir denacifikacija“, Krymo okupacijos bei Donecko ir Luhansko separatistų pripažinimas – atrodo tarsi sugalvoti paskutinę akimirką, nes gi neužpulsi šiaip sau, pareiškęs, kad jei nesusiderėjom su Vakarais, tai va, prašom, vykdom savo grasinimus.
Ir čia ateina blogiausia akimirka. Vakarai, neįvykdę V.Putino reikalavimų, nes, tiesą sakant, ir negalėjo jų įvykdyti, nebent paskelbti karą, paaukojo Ukrainą, paliko ją kariauti tą baisų karą, kurį kažin, ar galima laimėti. Žinoma, nepaliko vienos. Ukraina gauna beprecedentę diplomatinę, finansinę ir karinę pagalbą, o Rusija spaudžiama neregėtomis finansinėmis sankcijomis. Taip, tai tiesa.
Bet nepaisant visos paramos, Vakarai kariauja su Rusija svetimoje teritorijoje ir neaukodami savo karių – aukoja Ukrainą, kurios V.Putinui iš esmės visiškai nereikia. Ukrainos tragedija ta, kad V.Putino blefas nepavyko, todėl reikėjo pradėti karą. Su Vakarais per daug pavojinga, todėl – su Ukraina.
Ukrainos paskirtis – būti bangolaužiu, buferiu. Mirties žeme, kuri saugo pasaulį nuo branduolinio karo ir galbūt susinaikinimo.
Vargu, ar tas karas Ukrainoje ir pasibaigs. Bet ir čia Vakarai turi, deja, šaltą, amoralų išskaičiavimą: kuo labiau remsime Ukrainą, tuo ji aršiau priešinsis V.Putino kariuomenei, tuo labiau ją susilpnins. Duok Dieve, taip, kad, net pergalės atveju, ji nebūtų pajėgi toliau žygiuoti į Vakarus.
-
Prezidentas EVT žada kelti Ukrainos europinės integracijos, sankcijų Rusijai klausimus
-
Vitalijus Klyčko: „Putinas turi beprotišką idėją atkurti Sovietų Sąjungą“
-
Į karą Ukrainoje vykstantys lietuviai: jei jie kris, mes būsime kiti
-
JAV viceprezidentė pritaria raginimui ištirti galimus Rusijos karo nusikaltimus Ukrainoje
-
Bloko lyderiai: ES negali paspartinti Ukrainos įstojimo procedūros
Dėl to, mano galva, Ukraina ir negali turėti jokių vilčių, jog bus priimta į NATO ar greituoju būdu į ES. Ne, ji mūsų favoritė, bet nėra viena iš mūsų. Jos paskirtis – būti bangolaužiu, buferiu. Mirties žeme, kuri saugo pasaulį nuo branduolinio karo ir galbūt susinaikinimo.
Vargu, ar tas karas Ukrainoje ir pasibaigs. Bet ir čia Vakarai turi, deja, šaltą, amoralų išskaičiavimą: kuo labiau remsime Ukrainą, tuo ji aršiau priešinsis V.Putino kariuomenei, tuo labiau ją susilpnins.
Pozicija suprantama ir labai racionali. Bet kai įsijungi kompiuterį ar telefoną ir pamatai nuotraukas, video, kad subombarduota dar viena ligoninė, gyvenamasis namas, išvysti dar vieną žuvusią šeimą, kuri mirė dėl to, kad tik bandė išsigelbėti, pamatai į griovį maišuose Mariupolyje metamus kūnus, nes jų nėra nei kam, nei kada žmoniškai palaidoti, nuo to racionalumo ima pykinti. Ir slėgti kaltė, kaip pokario ar Antrojo pasaulinio karo partizanus, kurie matė, kaip naciai ar sovietai žudo įkaitus ar jų artimuosius, bet negalėjo ateiti, pasiduoti ir išgelbėti juos, nes patys būtų žuvę.
Su šita kalte ir trauma tikriausiai teks gyventi ne tik mums, bet dar ne vienai demokratinio pasaulio kartai. Jeigu nebūsim apsiskaičiavę ir išlikę.
