Dar prieš metus, kai socialdemokratų lyderio A.Butkevičiaus, Darbo partijos vadovo V.Uspaskicho „Tvarkos ir teisingumo“ partijos prezidento, atsiprašau, pirmininko R.Pakso bei Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko V.Tomaševskio suburta koalicija ėmė dalytis postus, jau buvo aišku, kad ambicijų ir norų bus daug, o kompetencijos – kažką.
2012 m. žiemą buvo daug triukšmo, kai po keliolika tūkstančių narių skaičiuojančios partijos į ministrus siūlė vienas už kitą prastesnius kandidatus. Jų buvo tiek daug, kad net prezidentei D.Grybauskaitei, bent iki buvusios A.Kubiliaus Vyriausybės lygio iškėlusiai reikalavimų kartelę, teko nemažai ministrų praleisti pro kartelės apačią – patikrinus tik jų anglų ar vokiečių kalbos žinias ir užmerkus akis, kad kitų žinių grafose – tik baltos dėmės.
Nė metų neprireikė, kad ne tik prezidentė, bet ir premjeras A.Butkevičius suprastų, jog gerų B.Vėsaitės anglų kalbos žinių neužtenka vadovauti Ūkio ar Energetikos ministerijai (tik pati Birutė žino, kuriai ji vadovavo – darban eidavo į Ūkio ministeriją, bet kalbėdavo apie energetiką). Nors ir sunkiai, Birutę pavyko patraukti. Bet kiti laikosi, nes nekartoja Birutės klaidos viešai rodyti savo nekompetenciją: slapstosi savo ministerijose, kad, ginkdie, tik viešai nenusišnekėtų.
Tačiau artėjant naujosios valdžios metinėms išryškėjo, kad tyčia ar netyčia, bet kiekvienam Lietuvos ateičiai svarbiam projektui ar reformai valdančioji dauguma turi parinkusi po priešnuodį.
Štai į Lietuvą skalūnų dujų ieškoti atėjusį JAV energetikos gigantą „Chevron“ išvijo... „etikmat“ žinovas socialdemokratas A.Salamakinas, šią kadenciją išmainęs nepelningą etiką į kur kas įtakingesnę Aplinkos apsaugos komiteto pirmininko kėdę. A.Salamakinas Seime užsuko tokią įstatymų rengimo, investicijų aplinkos kaitaliojimo, mokesčių didinimo karuselę, kad „Chevron“ nervai neišlaikė.
Nepadėjo net tai, kad amerikiečių investicijas rėmė prezidentė D.Grybauskaitė, premjeras A.Butkevičius ir aplinkos ministras V.Mazuronis. Amerikiečiai išėjo iki geresnių laikų, kai nebus salamakinų.
Kiti laikosi, nes nekartoja Birutės klaidos viešai rodyti savo nekompetenciją: slapstosi savo ministerijose, kad, ginkdie, tik viešai nenusišnekėtų.
Suskystintų gamtinių dujų terminalo, kuris yra vienintelė ir būtina alternatyva itin brangias dujas į Lietuvą pumpuojančiam „Gazprom“ vamzdžiui, statyba, atrodo, jau buvo įsibėgėjusi ir niekam nekėlė jokių klausimų.
Tol, kol savo veiklos nišos neatrado buvęs socialliberalas, o dabar socialdemokratas A.Skardžius. Jo vadovaujama laikinoji energetikos komisija Seime terminalo projektą pradėjo taršyti su tokiu užsidegimu, kad į visuomenės ausis vis didesniu srautu plūsta tokia žinia: terminalo projektas neskaidrus, švaistomi milijonai, atsiduoda korupcija, o terminalo statytojai yra nepatikimi, registruoti ofšorinėje zonoje.
Premjeras A.Butkevičius, žinoma, už terminalo statybą, kaip ir prezidentė D.Grybauskaitė bei visi kiti, bet A.Skardžiaus balsas skamba vis skardžiau. A.Salamakino pavyzdys įkvepia.
Palyginti stabili Lietuvos bankų sistema buvo stabili tol, kol Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko kėdėje neapsiprato buvęs didysis aplinkosaugininkas ir Baltarusijos draugas B.Bradauskas. Apsipratęs B.Bradauskas ėmė garsiai aiškintis, kodėl Skandinavijos bankai apvaginėja Lietuvos valstybę nusukinėdami pelno mokestį, kodėl pumpuoja iš mažytės ir neturtingos Lietuvos į savo didelę ir visa ko pertekusią Skandinaviją šimtus milijonų litų ir kodėl už vieno lito įmoką banke plėšia net 8 litus.
Bronius ne sau po nosimi truktelėjęs brendžiuko, o garsiai, per radiją ir televiziją, kaip Seimo Biudžeto ir finansų pirmininkas, svarsto, kad Skandinavijos bankus sutramdytų valstybinis komercinis bankas, kuris ir mokesčius labai mažus imtų ir kreditus beveik dykai dalytų. B.Bradausko „tyrimai“ didiesiems bankams jau tiek įkyrėjo, kad tie viešai užsiminė galintys išeiti iš Lietuvos ir palikti čia tik savo skyrelius, kurie nei mokesčių mokės, nei kreditų dalys. Bet Broniaus tokios užuominos negąsdina: patys iš savo pinigų ir kreditus dalysime, ir mokesčius mokėsime.
Dar viena Lietuvos žaizda – pensijų sistemos reforma. Už šią reformą atsakingai Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai vadovaujanti darbietė A.Pabedinskienė per beveik metus laiko taip ir neįsikirto, kam vadovauja ir ką jai reikia daryti.
Sulaukusi priekaištų (beje, ne iš prezidentės ir ne iš premjero, o iš naujosios Seimo pirmininkės L.Graužinienės) dėl prasto darbo, A.Pabedinskienė pasielgė labai kompetetingai – parodė duris viceministrams A.Tušui ir A.Bitinui. Kodėl – ne mūsų reikalas, tai ministrės komanda ir ji sprendžia, su kuo dirbti. Apie A.Tušo kompetenciją ir nuveiktus darbus niekas nežino, o štai nuo konservatorių laikų ministerijoje nežinia kaip užsilikęs A.Bitinas vadinamas pensijų sistemos žinovu ir pensijų reformos architektu.
Su kuo ir kaip A.Pabedinskienė vykdys tą reformą, kai A.Bitino neliks, niekas nežino. Tikriausiai net ji pati.
Bet gal taip ir turi būti? Juk patys tokią valdžią išsirinkome, patys balsavome už tai, kad būtų taip, kad nieko nebūtų.
