Dabar populiaru
Publikuota: 2013 birželio 11d. 12:51

Raimundas Celencevičius: Lietuva pagal prezidentę

Prezidentė Dalia Grybauskaitė mėgsta kalbėti tiesiai šviesiai ir aštriai, bet štai skaitydama metinius pranešimus kasmet vis labiau savo mintis vynioja į vatą.

Pabandykime išvynioti jos mintis iš žodžių vatos ir tiesiai šviesiai pasakyti, ką prezidentė turėjo galvoje, bet nedrįso garsiai pasakyti.

Prezidentė džiaugiasi, kad Lietuva tampa neeilinių gebėjimų šalimi. Kokių? Deja, valstybės vadovė neatskleidė. Manykime, kad tai tik graži metafora.

Prezidentė džiaugiasi, kad mes patys, savo galva, be išankstinių receptų (suprask, gerai, kad nesikreipėme, kaip latviai, pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą ir nevykdėme jo reikalavimų), „įveikėme sunkmetį ir tapome finansinės atsakomybės pavyzdžiu Europai“. Prezidentė džiaugiasi sparčiu mūsų šalies ūkio augimu, integracija į ES, bet nė žodžio neužsimena apie Lietuvos siekį 2015 metais įsivesti eurą. Reikia suprasti, tas euras mums – buvęs nebuvęs, jei net prezidentei nerūpi.

Prezidentei nepatinka dabartinė Vyriausybė. Esą ji pusę metų tik rengėsi dirbti, bet dar nepradėjo dirbti, o svarbius piliečiams klausimus marinuoja darbo grupėse. Dabar premjeras A.Butkevičius gali net apsiputojęs vardinti savo darbus, niekam nebus įdomu, nes faktas kaip blynas: Vyriausybė pusę metų nieko nedirbo. Stipru, ar ne? Už ką tuomet Vyriausybei ir jos aparatui algas mokėjome?

Prezidentei nepatinka dabartinė Vyriausybė.

Pasak prezidentės, „šiandien didžiausius stebuklus daro asmeninė Lietuvos žmonių iniciatyva“. Kur tie stebuklai? Pasirodo, tik verslumo srityje, nes „per metus šalyje įsteigta beveik 15 tūkstančių naujų įmonių“, kas savaitę įkuriamas informacinių technologijų spartuolis. Kitų stebuklų prezidentė nerado. Atsiprašau, yra dar vienas – vis daugiau emigrantų grįžta namo. Tikrai stebuklas ir tai, matyt, nesusiję su pablogėjusia šalių, į kurias lietuviai iki šiol veržėsi dirbti, ekonomine būkle.

Pasidžiaugusi gera ir stabilia Lietuvos ekonomikos būkle, valstybės vadovė primena, kad būtina galutinai nusiplėšti energetinės priklausomybės pančius. Kaip? Anot jos, istorinės permainos jau padarytos: „prisijungėme prie didžiausios Europoje elektros biržos „Nord Pool Spot", pradėjo veikti biokuro birža, jau statomos „Nord Balt" ir „LitPollink" elektros jungtys, dujų tiekimas atskiriamas nuo perdavimo, vykdoma radikali dujų sektoriaus reforma.“ Pasak prezidentės, atsilaikyti liko dvejus metus, kol pradės veikti jungtys su Švedija ir suskystintųjų dujų terminalas. Kažko trūksta? Taip, valstybės vadovė nė žodžiu neužsimena, kaip vertina įstrigusį Visagino atominės elektrinės projektą, tarsi jo nė nebūtų buvę, tik pastebi, kad ne Lietuvos, o kažkokie neįvardijami svetimi ekspertai sprendžia, kuri atominė elektrinė Lietuvai geriausia – Visagino, Kaliningrado ar Astravo.

Energetikos kontekste D.Grybauskaitė išsako savo aiškų požiūrį į žaliuosius, kurių vėliavnešys yra buvęs jos patarėjas, dabar Seimo narys L.Balsys. Prezidentė Lietuvos žaliuosius vadina pseudožaliaisiais. Suprask, žaliais tol, kol tai naudinga Lietuvos priešams.

Prabilusi apie energetiką, prezidentė randa ir daugiau vidaus priešų, finansuojamų iš užsienio, – oficialių asmenų (turbūt Vilniaus meras A.Zuokas?), suinteresuotų verslininkų (turbūt „Icor“ koncerno vadovas A.Janukonis?), žiniasklaidos priemonių (kolegų pavadinimų etikos sumetimais neminėsiu, nes, teisybę sakant, ir 15min.lt ne kartą, beje, nemokamai, kritikavo šalies energetinius projektus).

Prezidentė nemažai dėmesio skyrė užsienio politikai, nes aplink Lietuvą „dabar vyksta daug nenuspėjamų dalykų“. Savo kalboje valstybės vadovė nė karto nepaminėjo Lietuvos kaimynių pavadinimų – nei Lenkijos, nei Baltarusijos, nei Rusijos, nei Latvijos, nei Estijos. Užtat išskyrė Švediją, Suomiją ir Šiaurės šalis, su kuriomis bendrauti ir verslauti – tikrasis mūsų sėkmės kelias.

Valstybės vadovė nė žodžiu neužsimena, kaip vertina įstrigusį Visagino atominės elektrinės projektą, tarsi jo nė nebūtų buvę.

O štai nepaminėtosios šalys buvo gausiai apibūdintos, nors ir neįvardytos. Kaip gi sugyvename su savo kaimynais? Su Latvija ir Estija – niekaip, tarsi jų nė nebūtų. O štai Lenkija uždarinėja lietuviškas mokyklas, o mes dėl lenkų aukojame lietuvių kalbą ir bandome tenkinti kitus šalį skaldančius jų reikalavimus.

Rusija ir Baltarusija daro viską, kad sugriautų Lietuvos planus siekti energetinės nepriklausomybės, per švietimą, kultūrą, mokslą, sportą skverbiasi į tautos sąmonę, bruka savo mokymo programas, kursto tautinę nesantaiką, menkina valstybę (kas tai – gal abortų draudimo ar bausmių homoseksualams įstatymų projektai, svarstomi Seime?), sėja nepasitikėjimą, nusivylimą, perperka mūsų menų ir teatrų festivalius (labai knieti sužinoti nors vieną festivalį, kurį perpirko Rusija ar Baltarusija, o gal... Lenkija?), sporto komandas (na, čia žinios kiek pasenusios, nes su Rusija sietas bankininkas V.Romanovas jau bankrutavo ir Kauno „Žalgirį“ su visom skolom grąžino Lietuvai) ir net talentingus šalies studentus (oho, ar tai priekaištas Didžiajai Britanijai, o gal net JAV?). Savo dramatiškas įžvalgas prezidentė užbaigia aukščiausiąja gaida: „Nemokami koncertai nutildo lietuviškas dainas. O ten, kur nutyla mūsų dainos, gali greitai sumažėti ir Lietuvos.“ Štai toks valstybės vadovės požiūris į savo tautą: pasiklauso nemokamų rusiškų dainų ir eina į Rusijos ambasadą prašytis pilietybės.

Prezidentė daug ko Lietuvoje pamatė: ir gero, ir blogo. O ką realaus ji siūlo? Investuoti į žmonių gebėjimus ir suteikti žmonėms teisę patiems rinkti savo merus ir seniūnus. Mažoka, bet vis šis tas, jei lyginsime su visa Vyriausybe, kuri per pusę metų net dirbti nepradėjo.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

01:25
01:23
17:24

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min