Dabar populiaru
Publikuota: 2019 vasario 11d. 08:00

Regina Statkuvienė: Kovoti su patyčiomis ar mokyti, kaip konfliktuoti?

Regina Statkuvienė Tai, kas vienu laikmečiu ir tam tikromis aplinkybėmis yra progresas, sprendžiantis kokius nors iššūkius, kitu gali tapti pažangos stabdžiu ir naujų problemų generatoriumi.

Tai galioja kalbant tiek apie technologijas, tiek apie kultūrines, elgesio normas. Beje, technologinės permainos veikia kultūrą ir ji keičiasi taip pat.

Pavyzdžiui, telegrafas taip paspartino keitimąsi informacija, kaip viduramžių žmonės tegalėjo tik svajoti, tačiau jis neteko prasmės interneto eroje, nes dabar jau atliktų atvirkštinę funkciją – ne spartintų, bet stabdytų informacinius mainus.

Kitas pavyzdys: daugelyje arabų šalių tebegaliojanti daugpatystė šiandien yra akivaizdžiai diskriminuojanti moteris, tačiau ji buvo naudinga tais laikais, kai klajoklių tautose tiek maistą, tiek saugumą užtikrindavo vyrai, ir jų buvo mažiau nei moterų. Todėl klajoklių, o ne žemdirbių kraštuose ir susiformavo tokia kultūrinė norma.

Sėkmingi visuomenės virsmai vyksta tada, kai žmonės pasikeitus aplinkybėms geba taip keisti savo elgesį, kad jis geriausiai atitiktų realybę.

Vertindama pokyčius, kurie įvyko Lietuvoje kone per tris nepriklausomybės dešimtmečius, norėčiau kvestionuoti patyčių prevencijos programas mokyklose kaip kažkada svarbias, bet jau atlikusias savo vaidmenį, praradusias aktualumą ir tampančias kliūtimi spręsti tas problemas, su kuriomis susiduria moksleiviai, o vėliau ir suaugę, šiandienos pasaulyje.

Socialiniai tinklai formuoja naująją bendravimo kultūrą, tai puiki terpė radikalizacijai.

Visuomenei, kuri atėjo iš totalitarinės sistemos, kovos su patyčiomis programos buvo neabejotinai svarbios ir reikalingos, nes žmogaus žeminimas, visų vienodinimas pagal valdžios ir ideologijos nustatytus „teisingus“ standartus buvo vieni iš kertinių tos santvarkos bruožų.

Patyčios buvo skatinamos mokyklose, universitetuose, darbovietėse kaip priemonė paveikti neklusniuosius, ir kaip tam tikra galimybė pasižymėti, iškilti skundikams, prisitaikėliams.

Kai kurie jaunesni jau nebežino, o vyresnieji dar galėtų papasakoti daugybę kasdieninių situacijų, kaip būdavo žeminami žmonės siekiant juos valdyti. Tiesa, ne visi. Tik tie, kurie sistemos buvo įvertinti kaip „blogiečiai“.

Juos suregistruodavo prie šventorių vartų per atlaidus budinčios mokytojos, jos nesigėdydamos ištraukdavo iš po drabužių ant kaklo nešiojamą kryželį ir viešai gėdindavo moksleivį dėl tokio „tamsumo“, net šeimyninės dramos būdavo sprendžiamos viešai – už neištikimybę ar kitas asmenines nuodėmes žmonės buvo viešai gėdijami ir „auklėjami“ darbo kolektyvuose.

O kur dar sovietinės kariuomenės tradicijų poveikis ir iki šiol neįvertintas psichologinės žalos mastas. Žalos, kuri atėjo į šeimas, ir perduodama iš kartos į kartą.

Tiesa, visais laikais ir visose visuomenėse pripažintas elgesio, moralės normas pažeidžiantis elgesys buvo baudžiamas: nuo atskyrimo nuo bendruomenės, įvairių ostrakizmo formų, iki prasivardžiavimo, ignoravimo, reputacijos praradimo. Taip buvo užtikrinama, kad galiotų bendros etikos, moralės, elgesio normos – bendras sutarimas.

Tačiau labai svarbus totalitarinės visuomenės skirtumas nuo visų kitų – čia tinkamo, leistino elgesio ribas brėžia galios pozicijoje esantys, kurie norėdami kontroliuoti visuomenę siekia perkonstruoti iki tol egzistavusias tradicijas, normas, neformalias bendruomenės tradicijas.

Taigi, sovietmečiu smurtiniai santykiai, patyčios buvo tam tikra norma, todėl atgavus nepriklausomybę pasakymas – stop, tai turi liautis – buvo būtinas bei prasmingas.

Būtent konfliktai ir bandymai juos spręsti saugo nuo neapykantos, nes oponentai jau nėra savęs įkalinę aukos bei smurtautojo vaidmenyje.

Tačiau kaip gydant kūno, taip ir socialines ligas nepakanka tik konstatuoti, kad yra problema, įvardinti simptomus ir imti juos šalinti.

Norint pasveikti svarbu išsiaiškinti ir gydyti ligos priežastį, nes ilgai gydomi simptomai gali ligą tik pagilinti.

Mokyklose šiuo metu tebesitęsia kova su simptomais. Yra net toks plakatas, kuris naudojamas atkreipti dėmesį į patyčių problemą: „Kurią pusę tu pasirinksi?“

Taigi moksleiviai tarsi suskirstomi į „geriečius“ ir „blogiukus“. Smurtautojas, auka, stebėtojas – taip įvardijami moksleiviai, kai konstatuojama situacija, kuri vadinama patyčiomis.

Neva, vieni smurtauja, skaudina, kiti kenčia, o treti – stebi, bijodami atsidurti aukos vietoje arba tyliai pritardami smurtui.

Norėtųsi kelti du klausimus: 1. Kodėl vaikai tyčiojasi vieni iš kitų? 2. Ir ar tikrai vaikai yra tokiame galios disbalanse, kad jiems galima būtų klijuoti aukos bei smurtautojo vaidmenis?

Net ir patys tragiškiausi bei žiauriausi atvejai nutinka ne todėl, kad vieni yra potencialios aukos, o kiti smurtautojai, bet todėl, kad moksleiviai turi įvairių problemų: nuo sudėtingų situacijų šeimose iki unifikuojančios švietimo sistemos, kurioje nėra vietos tiems, kas netelpa į standartizuotų testų vertinimo laiką.

Tačiau nėra jokios schemos ar mechanizmo, kuris padėtų tas problemas tiksliai identifikuoti ir efektyviai spręsti. Vienas ar pusė psichologo etato mokykloje, kurioje keli šimtai moksleivių, kur perpildytose klasėse kalamos mokymo programos, reikalaujančios atitikti testų reikalavimus bei standartus. Ir reikalavimas – elgtis teisingai.

Neliko moksleivio bei mokytojo santykio – pradinė mokykla, gimnazija, progimnazija – besikeičiantys mokytojai ir bendramoksliai. Nebeliko žmogaus, su kuriuo moksleivis galėtų tiesiog pasikalbėti, žmogaus, kuris būtų už jį atsakingas. Net laimingose šeimose augantys vaikai šioje unifikuojančioje sistemoje neretai palūžta.

Ne visada smurtautojas yra smurtautojas – kartais tai tik desperatiškas bandymas atkreipti dėmesį, išsikovoti sau kokią nors vietą. Ir ne visada auka yra auka. Kartais tai elementarus galios žaidimas – kas pirmas spės patraukti mokytojus ir socialinius darbuotojus į savo pusę – ir toliau ramiai tęsti psichologinį terorą, už kurį gavus antausį bus ir vėl galima vaidinti auką.

Ar kas gilinasi į mažo žmogaus pasaulį?

Ne veltui senolių išmintis byloja, kad dešimt kartų žmogų pavadinus kiaule, jis iš tiesų ima kriuksėti. Taip ir vaikai. Tie, kuriems nuolatos klijuojamos smurtautojų etiketės, nes taip, dėl daugybės priežasčių jie elgiasi netinkamai, labai greitai susitaiko su tokiu savo vaidmeniu ir net nebando keistis. Nes nenori. Nemoka. Jiems niekas nepadeda.

O kiti išmoksta gyventi aukos vaidmenyje. Jis patogus. Nes auka visada teisi. Auka negali keisti situacijos, nes nuo jos nieko nepriklauso. Svarbu tik laiku pasiskųsti.

Galbūt pats laikas pažvelgti ne tik į kiekvieno vaiko individualią situaciją, bet ir mokyti juos bendruomeniškumo per konfliktų sprendimą? Ne tik parodyti, kad jo elgesys netinkamas, bet ir padėti suprasti, kodėl jis taip elgiasi? Ne tik skųstis, bet ir kovoti arba kritiškai įvertinti ir savo elgesį?

Priimtino arba ne elgesio supratimas ir kaip dera reaguoti į netinkamą elgesį iš mokyklų ateina ir į suaugusių žmonių gyvenimą.

„Stop, patyčios“ ar „Konfliktas, išsiaiškinkime“?

Vakarų visuomenėje pamažu įsivyrauja terapinė kultūra – taip sąlyginai būtų galima ją pavadinti.

Deja, net politikai savo santykiuose įžvelgia ne konfliktus, bet patyčias. Ir elgiasi kaip nesubrendę vaikėzai.

Ir tai viena priežasčių, kodėl taip trūksta konstruktyvaus bendravimo – juk smurtautojas ir auka nėra lygiaverčiai. Bet gyventi įsijautus į šiuos du vaidmenis paprasčiau. Ypač jei kažkur yra arbitras, kuris įvertins, koks blogas smurtautojas ir kaip kenčia auka. Mokyklose tai mokytojai, visuomenėje – žiniasklaida, daugumos nuomonė.

Vakarų visuomenėje pamažu įsivyrauja terapinė kultūra – taip sąlyginai būtų galima ją pavadinti. Tai reiškia, kad neigiamai vertinamas bet koks kalbėjimas ar elgesys, kuris skaudina, verčia prastai jaustis kitą. Nesvarbu, kad kartais jis argumentuotas, logiškas, racionalus. Vadinasi, vis mažiau erdvės lieka atviram konfliktui.

O juk būtent konfliktuodami žmonės išsako savo nuomonę, nesivaržydami, kad ji bus kam nors nepatogi ir nesibaimindami sankcijų tik todėl, kad kažkam ji pasirodys nepriimtina.

Kai konfliktuoja lygiaverčiai, vienas kitą gerbiantys žmonės, jie ne tik išsako savo argumentus, bet klausosi kito argumentų, juos girdi, lygina su savais, kvestionuoja, kartais priima kitą nuomonę, kartais įtikina savo tiesa. Bet svarbiausia – net jei ir lieka prie skirtingų nuomonių, dėl to netampa asmeniniais priešais.

Taigi, stabdyti patyčias ar mokyti kaip konfliktuoti? Šis klausimas yra egzistencinis Lietuvai, kaip pafrontės valstybei. Puoselėti pacifistinius idealus ar ugdyti kovos kultūrą?

Būtent konfliktai ir bandymai juos spręsti saugo nuo neapykantos, nes oponentai jau nėra savęs įkalinę aukos bei smurtautojo vaidmenyje.

Tiesa, konfliktuoti reikia irgi mokytis. Ne tik moksleiviams, bet ir suaugusiems, nes socialiniai tinklai formuoja naująją bendravimo kultūrą.

Būtent čia ir yra puiki terpė radikalizacijai, nes gyvenimas vienminčių burbule, tiesmukas, dažnai elementarias mandagumo normas peržengiantis kitaminčių niekinimas, pravardžiavimas ir mėgavimasis pritariančiųjų balsais sumenkina ir taip daugelio ribotas galimybes konstruktyviai konfliktuoti.

Kai tokie politikai, kaip A.Merkel ar E.Macronas, minėdami pasaulinių karų pabaigas kartoja: „never again“ ir čia pat pristato savo strategijas kovai su populizmu bei populistais, jie irgi tampa radikalais, tik kitoje vertybinėje ir ideologinėje erdvėje: dalis piliečių nurašoma, kaip a priori neteisūs, kuriuos reikia atversti, bet ne išgirsti. Rinkimai laimimi išgirstant rinkėjų lūkesčius, problemas, skaudulius bei pateikiant galimus sprendimo būdus, o ne juo įžeidinėjant.

Noras monopolizuoti tiesą politikoje ir yra didysis tiesos priešas. Todėl tam tikrų požiūrių, įsitikinimų marginalizavimas iš tiesų verčia tuos žmones radikalizuotis dar labiau. Panašiai, kaip mokykloje: moksleivis, kuris elgiasi gal ir netinkamai, bet užuot jį išklausius, išsiaiškinus jo elgesio priežastis, jis tiesiog pusvalandį moralizuojamas jo visai nepažįstančio psichologo ar socialinio darbuotojo kabinete, elgesio jis nekeičia, jis tik išmoksta neįkliūti.

Kai idėjos, įsitikinimai sumenkinami, išmetami iš vertų diskusijos rato – nepatenkintieji visai nesiruošia tyliai susitaikyti. Tiesiog keičiasi žaidimo taisyklės. Arba žaidžiama jau be taisyklių.

Nėra konflikto, vadinasi, nėra ir susitaikymo ir neapykantos burbulas auga nesustodamas. Nes terapinėje kultūroje sparčiai daugėja temų tabu, dalykų, reiškinių, kuriuos būtina toleruoti, kurių negalima vertinti neigiamai, nes tokie pasisakymai, idėjos, ketinimai verčia ką nors jaustis blogai.

Vakarietis, išklausęs gero elgesio programas ir jas vykdantis tampa bejėgiu, kai susiduria su svetima kultūra, kurioje nėra ne tik terapinio požiūrio, bet ir pagarbos kitam.

Bejėgiškai išmanųjį spaudantis „teisingas“ vyras, kol brutalus nusikaltėlis prievartauja jo moterį, yra puikiausia iliustracija ir simbolis kartos, kuri užaugo reaguodama: stop, man skaudu. Ar tikrai turime būti apsaugoti nuo neigiamų jausmų, išgyvenimų, patirčių? O gal mokytis susidoroti su gyvenimo iššūkiais?

Taigi, stabdyti patyčias ar mokyti kaip konfliktuoti? Šis klausimas yra egzistencinis Lietuvai, kaip pafrontės valstybei. Puoselėti pacifistinius idealus ar ugdyti kovos kultūrą?

Juk vienas kitam neprieštarauja supratimas, žinojimas, kada reikia nušluostyti ašarą vaikui, kada svarbu aukotis dėl draugo ir ryžtas reikalui esant šaltakraujiškai panaudoti ginklą.

Komentarai: 8

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Mano namas

Gaminkite protingai

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min