Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 18d. 08:09

Regina Statkuvienė: Senųjų politinių partijų ir ideologijų mirtis. Kas toliau?

Regina Statkuvienė Šiandien pasaulis stovi ne tik ant technologinių, bet ir ant ideologinių permainų slenksčio. Į mūsų gyvenimus ateina ketvirtoji pramonės revoliucija, kurios ryškiausi atributai – dirbtinis intelektas, robotizacija, biotechnologijos, genų inžinerija.

Klimato kaitos, ekonominio išsivystymo, demografinių tendencijų skatinama migracija, savo mastais primenanti didįjį tautų kraustymąsi, yra ženklai, kad mūsų pasaulis keičiasi.

Su žmonėmis migruoja ir kultūrinės, religinės, socialinės normos.

Vienose bendruomenėse tampa įmanomas lyties keitimas ir homoseksualų partnerystės, kitose – moterys vis dar žudomos kaip praradusios garbę ir nuo mažens verčiamos slėpti kūną bei plaukus.
Vienur vaikų turėjimas tampa prabangiu pasirinkimu, o kitur – savaime suprantamu gyvenimo įprasminimu ir aprūpintos senatvės garantu.

Kai tokios skirtingos bendruomenės staiga atsiduria vienoje teritorijoje, vienoje teisinėje sistemoje – neišvengiamai kyla konfliktai ir būtinybė į juos reaguoti.

Tokia visa žmonijos istorija: su technologiniais, demografiniais pokyčiais, kurie veikia visuomenių sąrangas, kultūrines normas bei ekonomines galimybes, susijęs vienų ideologijų atsiradimas, suklestėjimas, o kitų nuosmukis.

Su žmonėmis migruoja ir kultūrinės, religinės, socialinės normos

Pavyzdžiui, Pirmasis pasaulinis karas ir pramoninė gamyba atvėrė moterims kelią į lygiavertį dalyvavimą ekonominiame bei politiniame gyvenime. Elektra ir jos pritaikymas lėmė, kad fizinė jėga daugelyje profesijų tapo nereikšminga – moterys galėjo dirbti, tapti finansiškai nepriklausomos. Ir įgyti balsavimo teisę.

Istorijoje yra pavyzdžių, kai valdantieji elitai objektyviai įvertino naujus iššūkius, protingai reagavo (vykdė reformas) ir valstybės į naujas istorines epochas įžengė sutvirtėjusios ir turėdamos pranašumą. Kai politikai nesuprasdavo arba neįvertindavo pokyčių, transformacijos vis tiek įvykdavo, tik gerokai skausmingiau: karais, revoliucijomis ir net valstybių išnykimu iš žemėlapio.

Apšvieta į politinę areną atvedė liberalizmą, Didžioji Prancūzijos revoliucija ir jakobinų diktatūra – konservatizmą, o industrializacija – socializmą.

Feodalizmo saulėlydyje, kai ėmė kurtis manufaktūros, plėstis miestai, atrasta Amerika viliojo naujomis galimybėmis, o senoji luominė visuomenė ėmė aižėti, labai svarbi tapo galimybė keisti gyvenimo būdą. Valstiečio vaikas galėjo ne tik svajoti tapti amatininku, gyventi mieste, bet ir tai įgyvendinti.

Liberalizmas išdrįso pasakyti, kad visi žmonės iš prigimties yra laisvi, lygūs prieš įstatymą ir turi teisę į galimybę vystyti savo gabumus. Ir neprivalo būti įkalinti luomo, kuriame gimė, rėmuose.

Liberalai teigė, kad visuomenės sambūvis remiasi sutartimi, o ne Dievo sukurta tvarka, kad valstybė reikalinga tik tam, kad būtų užtikrintos individo teisės. Liberalizmas pasisako už žodžio laisvę ir teisę burtis į bendrijas. Taip pat gina privačią nuosavybę.

Su Apšvieta baigėsi ciklinis laiko suvokimas. Linijinis laiko supratimas reiškė, kad ateitis jau nėra praeities pasikartojimas, ji viliojo naujomis galimybėmis, iššūkiais.

Bet kai Didžioji Prancūzijos revoliucija peraugo į jakobinų diktatūrą ir atvedė į valdžią Napoleoną, kuris ėmė kelti grėsmę Europos stabilumui ir gerovei, atėjo laikas pasakyti, kad pokyčiai dėl pokyčių nėra prasmingi, jie turi būti gerai apgalvoti, nes kartais jie gali reikšti ne progresą, bet paprastą destrukciją.

Asmens, turto ir šeimos gyvenimo neliečiamumas tiek liberalams, tiek konservatoriams yra svarbios vertybės

Su nuostatomis konservuoti tradicijas bei vertybes, apsisaugoti nuo neigiamų ar neaiškias pasekmes turėsiančių poveikių, reiškinių susiformavo konservatizmo ideologija.

Šios ideologijos šalininkams labai svarbi bendruomenė ir jos sukurtos gėrybės – laisvė, taika, saugumas, nes pavieniai individai viso to sukurti ir išlaikyti nepajėgūs.

Tačiau bendruomeniškumas neatsiejamas nuo pagarbos nuosavybei, šeimai, asmeniui. Asmens, turto ir šeimos gyvenimo neliečiamumas tiek liberalams, tiek konservatoriams yra svarbios vertybės.

Kadangi industrinės revoliucijos laikotarpiu nei konservatizmas, nei liberalizmas nepateikė atsakymų į vis gausėjančias darbininkijos sluoksnio problemas bei aktualijas – o tai padaryti istorinių permainų laikais būtina – gimė socializmas.

„Privačią nuosavybę galima panaikinti ir perdalinti“ – štai tokį lozungą iškėlė socialistai, ir jam pritarė tūkstančiai fabrikuose dirbančių, mažuose, skurdžiuose būstuose besiglaudžiančių darbininkų.

K.Marxas ir F.Engelsas Komunistų partijos manifeste teigė, kad pagrindinis darbininkų klasės politinis interesas – pasaulinė revoliucija, kuri leistų paimti valdžią į savo rankas ir panaudoti ją visiškam klasių panaikinimui, socialinės lygybės ir teisingumo įtvirtinimui. Šeima marksistinėje ideologijoje irgi suvokta kaip viena iš išnaudojimo formų, todėl buvo pasisakoma ir už jos panaikinimą.

Skirtingai nei liberalai ar konservatoriai, jie nevertino asmens, bendruomenės, o tik dideles žmonių grupes – klases. Socializmo ideologijoje valstybė, kaip bendras gėris, turi būti ginama nuo savanaudiško individo, visos jo laisvės turi būti pajungtos bendro gėrio siekiui.

Tačiau nei šeimos institutas, nei klasės panaikinti nebuvo. Valdantieji elitai skaitė marksistų raštus, objektyviai vertino realybę, prisiminė istorijos pamokas, atvedusias į Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, ir įgyvendino būtinas reformas. Socialinis draudimas ligos, nedarbingumo ar darbo praradimo atvejais, darbo laiko ribojimas, atostogos, senatvės pensija išsprendė bręstantį konfliktą. Tiesa, Rusijoje istorija pasisuko kitaip, nes į realybę nebuvo tinkamai reaguota.

Ant skirtingų ideologijų – liberalizmo, konservatizmo, socializmo – susiformavo politinės partijos, kurios sugebėjo sukurti Europos sėkmės istoriją, nes savo ideologinius konfliktus apibrėžė teisingai: liberalai siekia laisvės, socialistai – lygybės, o konservatoriai – atsakomybės. Ne tik apibrėžė, bet ir atstovavo tam tikroms rinkėjų grupėms ir buvo atsvaros viena kitai.

Besikeičianti Europos gyventojų etninė, religinė sudėtis, technologinės galimybės verčia iš naujo atsakyti į tokius klausimus: kas yra europietis? Kokios nacionalinių valstybių galios ir perspektyvos? Kas yra šeima? Kiek valstybė gali kištis į privatų gyvenimą? Koks islamo ir pasaulietinės valdžios santykis? Kokios yra prigimtinės žmogaus teisės?

Politinių ideologijų supanašėjimas yra susijęs su didėjančia skirtimi tarp eilinių piliečių bei elito atstovų

Problema, kad į šiuos klausimus kone visos egzistuojančios senosios politinės jėgos šiandien pateikia tokius pat atsakymus ir užuot atstovavusios skirtingoms visuomenės grupėms vis dažniau ima atstovauti elito grupėms – t.y. sau.

Įdomu, kad politinių ideologijų suvienodėjimas, susiliejimas yra susijęs su didėjančia skirtimi tarp paprastų piliečių bei elito atstovų.

Tolerancijos ir multikultūralizmo šaukliai patys gyvena kultūrinėje bei teritorinėje izoliacijoje ir nėra nei tolerantiški, nei atviri, nors to reikalauja iš visuomenių. Jie įsikuria prabangiuose rajonuose, dažnai saugomuose, į kuriuos negali užsukti atsitiktinis praeivis, savo vaikus veda į privačias mokyklas, lankosi uždaruose klubuose, atostogų keliauja į tokias vietas, kurios neįperkamos statistiniam piliečiui.

Dažnas elito atstovas vidurinės klasės realybę mato tik per savo automobilio langą.

Šie procesai ima ryškėti ir Lietuvoje. Kuo skiriasi šiandienos Lietuvoje konservatorių, socialdemokratų ar liberalų požiūris į imigraciją? Vienos lyties santuokas? Valstybės ir individo santykį? Nacionalinės valstybės ateitį?

Demokratija neatsako, kuri ideologija geresnė, kurios pažiūros teisingesnės, tačiau ji suteikia galimybę būti atstovaujamais. Ir nors dauguma sprendžia, tačiau mažumos teisės joje gerbiamos.

Šiandien senųjų tradicinių partijų ideologijos suvienodėjusios, todėl yra nemažai neatstovaujamų piliečių, kurie nepritaria politinio mainstream‘o nuostatoms bei sprendimams, todėl natūralu, kad kuriasi nauji nesisteminiai judėjimai, sambūriai, kurie siekia būti atstovaujami.

Ir tai kelia didžiulį nepasitenkinimą senosioms politinėms jėgoms.

Turbūt didžioji klaida, kurią daro daugelis šiandienos politikų, tiek Vakaruose, tiek pas mus – kaltinti tuos judėjimus ryšiais su Kremliumi. Nors, žinoma, naivu būtų manyti, kad nedraugiška valstybė nepasinaudos tokiomis prieštaromis šalyse, kur iki šiol buvo sunku daryti įtaką, ir neims veikti.

Demokratija neatsako, kuri ideologija geresnė, kurios pažiūros teisingesnės, bet ji suteikia galimybę būti atstovaujamais.

Tačiau dar naiviau yra ignoruoti didžiulės visuomenės dalies interesus juos marginalizuojant, pateikiant kaip klaidingus, nuvertinant kaip nesvarbius ne tik jų neatstovaujant, bet ir trukdant jiems būti atstovaujamais.

Toks požiūris kursto piliečių priešiškumą, stiprina abipusę konfrontaciją, mažina racionalaus susitarimo galimybę ir, žinoma, atveria kelią valstybių viduje veikti trečiosioms šalims.

Šiandien demokratijai kelia iššūkį ne naujai besikuriantys įvairūs politiniai judėjimai, bet seni politiniai elitai, kurie pasirinko atstovauti vienai ideologijai, tam tikroms interesų grupėms bei vertybėms ir sau paskyrė tiesos monopolį.

Gyvename permainų, naujų iššūkių laiku. Paradoksalu, bet revoliucinis požiūris keisti viską dažniau ateina iš elito, o ne „apačių“. Būtent vadinamieji radikalai šiandien tampa naujaisiais konservatoriais, kurie siekia konservuoti tradicijas bei vertybes, apsisaugoti nuo neaiškias pasekmes turėsiančių permainų. Daugelis elitų – drąsiai pasisako už naujoves bei permainas. Besiformuojančias naująsias ideologines skirtis sąlyginai galima apibūdinti kaip tradicionalizmo ir progresyvizmo konfrontaciją, kur konstruktyvaus dialogo labai trūksta.

Lietuvoje šie procesai vyksta ne tik greitai, bet ir aklai mėgdžiojant Vakarų elitų elgesį, nesigilinant į situacijų bei aplinkybių skirtumus.

Bene šviežiausi pavyzdžiai: mechaninis institucinės globos panaikinimas, siūlymai spręsti mokytojų atlyginimų problemas uždarant kaimo mokyklas, pritarimas naujai migracijos politikai. Tai reikšmingi pokyčiai, kurie liečia visą visuomenę, bet jie svarstomi ir priimami siauruose politiniuose sluoksniuose.

Principas „Nepakenk“ gujamas ir iš medicinos, ne medikams, bet politikams sprendžiant, kokiais vaistais kompensuoti gydymą, ir iš politinio gyvenimo, priimant kontroversiškus sprendimus.

Šiandien mūsų politinis elitas nesuvokia, kad linijinio laiko era irgi baigiasi. Ateityje – nebūtinai tik šviesus rytojus ir progresas. Nesuvokia, nes neturi istorinio mąstymo, nesupranta socialinių procesų. Todėl negeba pažadinti politinės vaizduotės ir pasiūlyti ateities vizijų. Tuo metu konfrontacija tarp skirtingų visuomenės grupių gilėja. O tai yra pražūtinga pafrontės valstybei.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Skanumėlis

Sergu atsakingai

Sergu atsakingai

Video

00:34
00:16
00:05

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min