Iš valdininkės ji akimirksniu tapo ir iš esmės daug kam tebėra ikona, kuriai meldžiamasi, nepriklausomai nuo politinių pažiūrų, asmeninės Sibiro tremtinio, Gulago politkalinio ar stribo patirties. Kaip tai paaiškinti?
Neklauskit meilės vardo, jai tūkstančiai vardų. Tiek pirmasis, tiek antrasis prezidento rinkimų turas dar kartą iškalbingai patvirtino faktą, kad meilė akla. Ne tik gyvenime, bet ir politikoje. Politikoje, ko gero, net labiau akla. Nes gyvenime, kaip išvedė prancūzas F.Beigbeder, meilė trunka trejus metus.
Tiek pirmasis, tiek antrasis prezidento rinkimų turas dar kartą iškalbingai patvirtino faktą, kad meilė akla. Ne tik gyvenime, bet ir politikoje. Politikoje, ko gero, net labiau akla. Nes gyvenime, kaip išvedė prancūzas F.Beigbeder, meilė trunka trejus metus.
O už D.Grybauskaitę ir prieš penkerius metus, ir po penkerių metų balsavo tūkstančiai iš meilės apsalusių konservatorių ir liberalų šalininkų, kurie buvo kuo nuoširdžiausiai įsitikinę, kad balsuoja už dešiniąją. Nors jokių jos dešinumo įrodymų nėra ir, matyt, jau niekas nepateiks.
Lygiai taip pat už ją tiek prieš penkerius metus, tiek vakar balsavo tūkstančiai socialdemokratų, „darbiečių“ ir „tvarkdarių“ rinkėjų, kurie joje mato vargšų gynėją, taigi kairiąją.
Prieš šiuos rinkimus atsitiko ir šis tas daugiau. Patriotizmo monopolio turėtojai dabar yra nebe konservatoriai ir net ne V.Landsbergis, o ji – antrai prezidento kadencijai išrinkta D.Grybauskaitė, kuri „už sviestą Lietuvos neparduos“.
Apskritai iš ko vakar rinkosi Lietuva? Iš dviejų buvusio socialdemokratų lyderio A.Brazausko Vyriausybės finansų ministrų – D.Grybauskaitės ir Z.Balčyčio. Dauguma pasirinko tą A.Brazausko finansų ministrą, kuris labiausiai patiko V.Landsbergiui.
Jau vien šis faktas rodo, kokie sąlygiški, išpūsti yra ideologiniai, partiniai ir politiniai Lietuvos žmonių skirtumai, kuriuos viena paskui kitą bando brėžti didžiosios ir mažosios partijos. Myliu-nemyliu. Štai ir visa politinė Lietuvos ramunė.
Bet pergalė, be abejo, yra pergalė. Niekas iki D.Grybauskaitės iki šiol nebuvo dukart iš eilės laimėjęs Lietuvos prezidento rinkimų.
Bet pergalė, be abejo, yra pergalė. Niekas iki D.Grybauskaitės iki šiol nebuvo dukart iš eilės laimėjęs Lietuvos prezidento rinkimų. D.Grybauskaitė antrą kartą valdys šalį, ir, jei ne neapdairus jos šnekėjimas po 2012 metų referendumo dėl naujos atominės elektrinės, niekas negalėtų apie jos pergalę nė pusės žodžio pasakyti.
Tačiau burtas neapdairiai buvo mestas: „Naujos atominės jėgainės nauda abejoja mažiau nei trečdalis balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.“ Referendume balsavo 52,34 proc. rinkimų teisę turinčių gyventojų, o 62,72 proc. iš jų pasisakė prieš naujos atominės elektrinės statybas. O dabar, ar žiūrėsim iš pirmo turo pozicijų, ar iš antro, gausime maždaug tą patį – už prezidentę D.Grybauskaitę balsavo tik kiek daugiau nei ketvirtis visų balso teisę turinčių Lietuvos piliečių.
Ar tai, kaip ir antrasis turas, kuris tikrai buvo į naudą Lietuvos politiniam gyvenimui, taps gera pamoka D.Grybauskaitei? Ar pasikeis jos politinis elgesys?
Prieš atsakant į šiuos klausimus, turime pažiūrėti, ką paliko pirmoji D.Grybauskaitės kadencija.
Iš Generalinės prokuratūros liko griuvėsiai. Iš Valstybės saugumo departamento turbūt neliko jau ir griuvėsių, ir jei prokuratūra buvo malama į miltus tik dėl prezidentės nekompetencijos bei aklo paklusnumo siekio, tai VSD buvo sutriuškintas vykdant konservatorių, paksininkų ir „darbiečių“ valią. Kariuomenės padėtis taip pat prasta. Pagal krašto gynybos finansavimą esame paskutinė valstybė NATO bloke, ir D.Grybauskaitė taip pat prie to asmeniškai prisidėjo.
Santykiai su artimiausiu sąjungininku Lenkija sugadinti beveik nepataisomai. Vidaus politikoje pasiektas aukščiausias atskirų institucijų, politinių jėgų ir lyderių ne šiaip nebendradarbiavimo, bet netgi nebendravimo lygis. Prezidentės patarėjai valstybės gyvenime buvo tobulas nulis.
Visi šie dalykai tokiai valstybei kaip Lietuva, turinčiai sienas su Rusijos gaivalu, yra neleistina prabanga. Kaip ir prezidentės kerštingumas. Ar galima tikėtis, kad ji dabar nekeršys už tai, kad nelaimėjo rinkimų jau per pirmąjį turą, todėl kaip tos pasakos vilkas turėjo visaip ploninti liežuvį, dalyvauti debatuose su kažkokiu (jos manymu) Z.Balčyčiu, blaškytis nuo kopimo į Kryžių kalną iki tarimosi dėl pensijų didinimo su kažkokiais ekonomistais, kurių ji „nematė“ penkerius metus?
Tai, kad moka skaldyti malkas ir mėtyti akmenis, per pirmuosius penkerius metus D.Grybauskaitė parodė mokanti su kaupu. Ar ji suprato, kad valstybės prezidento poste svarbiausia yra mokėti ir malkas, ir akmenis rinkti?
Tai, kad moka skaldyti malkas ir mėtyti akmenis, per pirmuosius penkerius metus D.Grybauskaitė parodė mokanti su kaupu. Ar ji suprato, kad valstybės prezidento poste svarbiausia yra mokėti ir malkas, ir akmenis rinkti?
Kažkada, kai į vienus vartus rinkimus laimėjo A.Brazauskas, turėjome bent jau Vilties prezidentą S.Lozoraitį, kurio garbus siluetas veikė ir patį A.Brazauską. Jokio tokio silueto nė su žiburiu neberasi. Antrą kadenciją iš eilės turėsime prezidentę, kurios viltis – lojalumas jos asmeniui.
Pesimistas pasakytų, kad, žinant tai, kaip per penkerius metus atsiskleidė D.Grybauskaitės būdas, vargu ar įmanoma tikėtis, jog tokio amžiaus žmogus ir dar būdamas valdžioje gali kardinaliai keistis. O be jos keitimosi sunku tikėtis, kad kas nors keisis ir Lietuvos valstybės mašinoje.
Tokiu atveju viskas liktų po senovei. Reitingai, reitingai ir dar kartą reitingai – bet kokia kaina. Reitingų bet kokia kaina tikroji kaina valstybei būtų žiauriai didelė.
Nors antrojoje prezidentės kadencijoje nusimato daug svarbių ir gražių įvykių – elektros tiltas į Švediją, suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje, „Rail Baltica“ – tačiau sąskaitų Lietuvos valstybei tie penkeri metai taip pat pateiks tiek, kad ji tos naštos gali ir neatlaikyti.
Nors antrojoje prezidentės kadencijoje nusimato daug svarbių ir gražių įvykių – elektros tiltas į Švediją, suskystintų dujų terminalas Klaipėdoje, „Rail Baltica“ – tačiau sąskaitų Lietuvos valstybei tie penkeri metai taip pat pateiks tiek, kad ji tos naštos gali ir neatlaikyti.
Demografijos žirklės, kasmetis pensininkų skaičiaus augimas ir kasmetis dirbančiųjų skaičiaus mažėjimas. Valstybės skola, kuri jos pirmosios kadencijos pradžioje perkopė per 20 mlrd. Lt, dabar siekia 50 mlrd. litų, o į antros kadencijos pabaigą gali siekti 60–70 mlrd. Lt. Bet svarbiausia, kad maždaug tuo pat metu, kai D.Grybauskaitė baigs antrąją savo kadenciją, ES turėtų nutraukti Lietuvai visą finansinę paramą, kuri kasmet valstybės biudžetą papildo 9 mlrd. litų.
Kaip ir kas užpildys šią spragą, jei verslininkai – ne be D.Grybauskaitės asmeninio dalyvavimo – yra laikomi valstybės ir žmonių priešais?
Tai – iššūkis net daug sėkmingesnėms ir atviresnėms tautoms ir valstybėms nei Lietuva. Jį galima įveikti tik turint lyderį, kuris sugeba telkti ar bent jau bendrauti, bet ne skaldyti.
Daugelio tiek valdžioje, tiek tautoje per šią kadenciją laukia skaudūs praregėjimai, į kuriuos reaguodama prezidentė iki šiol nieko, išskyrus irzlumą, nėra parodžiusi.
Tačiau neužbėkime įvykiams už akių. O gal vis dėlto D.Grybauskaitė pasikeis? Viltis miršta paskutinė.
