Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimvydas Valatka: Kas bijo tiesos apie Lietuvos mirtį?

Šaltinis: 15min
0
A A

Krepšinio rinktinės pralaimėjimai tiems vis rečiau pasitaikantiems žmonėms Lietuvoje, kurie nenori pyktis su skaičiais, priminė: žmogiškųjų išteklių dangus niaukiasi ne tik ir ne tiek krepšinio pasaulyje – visos Lietuvos demografinė padėtis tragiška.

Bet mes vis dar iš įpročio apie viską mąstome remdamiesi aksioma, kad Lietuva su lietuviais kažkaip vis tiek bus amžina.

Krepšinio mėgėjai svaigsta rodydami į dvidešimtmečių rinktinės auksą, politikai projektuoja atomines ir kitas amžiaus statybas, mokytojai ir miestelių bendruomenės piktinasi uždaromomis mokyklomis (tarsi mokykla gali veikti ir be vaikų, kurių nėra ir nebus), nacionalistai kaunasi su lenkais kaip tarpukariu ar šiaušia šerį prieš imigrantus taip, tarsi mes galėtume dar kažką rinktis.

Bet tai, kad Lietuva amžina, niekada nebuvo aksioma. Kad projektas „Lietuva“ rieda mirties keliu, yra įrodyta teorema, tik mes to nematome, nes nusisukome nuo istorijos lentos ir kaip stručiai tebelaikome galvas smėlyje.

Jei ne puikus kelių tinklas, miškai ir trys miestai, Lietuva jau dabar būtų panaši į Sacharą, kur kvadratinei myliai tenka po vieną žmogų. Marcinkonių seniūnijoje gyventojų tankis priartėjo prie dykumos skaičių – 1,8 žmogaus kv. kilometre. Mažiau nei po 5 žmones kv. kilometre tenka Kazitiškio, Labanoro, Sarių ir Kapčiamiesčio seniūnijoms.

2006-aisiais seniūnijų, kur gyventojų tankumas nesiekė 12,5 gyventojo kv. kilometre, buvo 71 iš 546, dabar tokių – jau apie 150. Retai apgyvendintų seniūnijų, kurioms priklauso ES parama dėl mažo gyventojų skaičiaus, per 6 metus Lietuvoje padaugėjo dukart.

Marcinkonių seniūnijoje gyventojų tankis priartėjo prie Sacharos dykumos skaičių – 1,8 žmogaus kv. kilometre. Mažiau nei po 5 žmones kv. kilometre tenka Kazitiškio, Labanoro, Sarių ir Kapčiamiesčio seniūnijoms.

Kai kuriose seniūnijose du trečdaliai gyventojų – pensininkai. Prieš keletą metų šalyje buvo tik viena seniūnija, kur per metus negimė nė vienas vaikas. Dabar – jau septynios. Seniūnijoje – apie du tūkst. žmonių. Miestai – ne išimtis. Lietuvos žemės tampa mirties karalyste.

Lietuvos demografinę padėtį tyrinėjantis mokslininkas V.Daugirdas sudarė žemėlapį, kuriame tik mažiau nei pusė šalies nuspalvinta baltai – ten gyventojų skaičius dar nekelia problemų. Bet didžioji dalis rajonų jau pilkuoja, šiame žemėlapyje kasmet vis daugiau ir juodos mirties spalvos.

Demografijos rykštė pirmiausia ėmė plakti Rytų Lietuvą. Žemaitijoje situacija kurį laiką buvo nebloga, bet pastaruoju metu ir čia prasidėjo nuosmukis.

Šilutės rajone pernai gimė 541 vaikas. Dar 140 šilutiškių gimė užsienyje. Kas ketvirtas šilutiškis jau gimsta užsienyje, o tikimybė, kad jis kada nors grįš į Lietuvą, tokia menka, kad apie ją geriau nekalbėti.

Per pora metų šalyje užsidarys 300 mokyklų. Iš dabartinių 1300. Mokyklų išlaikymas valstybei pinga po 80 mln. litų kasmet, ir tai yra taupymas, kuriuo net I.Šimonytė neturėtų džiaugtis: viena uždaryta mokykla – ne tik 3 mln. litų, bet ir beveik tūkstančiu vaikų mažiau. Per pora metų 5 tūkst. mokytojų neteks darbo.

Visi tie skaičiai interneto laikais visiems lengvai prieinami. O kadangi Seimo rinkimai ant nosies, atrodo, nėra ir geresnės progos partijoms ir gausiems „naujabangių“ sąrašams suremti galvas svarbiausiai valstybės ir tautos egzistencinei problemai aptarti.

Tačiau apie ką mes diskutuojame? Apie didingą atominę ateitį. Referendumą, kuris nieko negali nuspręsti. Apie Klonio gatvę. Apie tai, kiek procentų gaus Kėdainių kniazius ir svarbiausioji Lietuvos teta. Kodėl apie tai, kas yra mūsų egzistencijos pagrindas, beveik nekalbama? Kas bijo tiesos apie tikrąją Lietuvos padėtį?

Sąrašas ilgas. Tai – prezidentė, visos valdančiosios ir visos opozicinės partijos. Visi naujieji gelbėtojai, kurie nuo baisios demografinės padėties bando slėptis užsiimdami geresnę vietą prie biudžetinio lovio. Ypač nusikalstamas opozicijos ir „naujabangių“ tylėjimas, nes bandymas vaizduoti, kad visas blogis slypi tik tuose, kurie dabar valdžioje, todėl užtenka pakeisti valdžią, ir visi laimingai gyvensime, atima iš visuomenės paskutinį šansą tinkamai įvertinti padėtį.

Tai – pašalpų, kurios ištvirkino ir pribaigė Lietuvos kaimus ir miestelius, gavėjai. Pensininkai, kurie – pagrįstai ar ne, bet tikėjo, jog nusipelnė gyventi geriau.

Valdininkai, kurie apskritai gyvena tik šia diena ir tik savo naudai. Mokytojai ir mokyklų direktoriai, kurie pamiršta, kad mokyklų gali būti tik ten, kur yra vaikų.  

Jauni žmonės, kuriems viskas dar atrodo prieš akis, bet čia vienintelis atvejis, kai tai atleistina: kam, jei ne jauniems žmonėms švęsti ir džiaugtis gyvenimu.

Apskritai sąrašas toks ilgas, kad jame galima rasti visus socialinius sluoksnius, profesijas ir amžiaus grupes. Todėl skandalai iki rinkimų ir dėlionės po jų tampa daug svarbesni už nykstantį gimstamumą ar dykumos rodiklius primenantį gyventojų tankumą krašte, kuriame gyventi yra patogu.

Perteklinis informacijos skaičius užplūsta mus, naujiena gyvena dieną dvi, nepriminta ji prasmenga atminties, įpratusios ieškoti tik malonumų, duobėse. Bet perspektyvą mes praradome ne šiandien.

Principas gyventi šia diena ir geriau dar svetima sąskaita, nes finansinių instrumentų dėka galima lengvai vogti iš tautos ateities kartų, kurių gal dar ir nebus, dar 1992-aisiais tapo varomąja visų vyriausybių jėga bei pagrindiniu veiklos metodu.

Tai baisiausia ne tik Lietuvos, bet ir visos krikščioniškosios erdvės priklausomybės forma, atimanti iš visuomenių galimybę turėti ateitį.  

Kam jaudintis dėl to, kad Lietuva miršta, juolab kad tai įvyks ne šiandien ar rytoj, jei ką tik suplanavai išvyką su draugais į kaimo sodybą prie ežero per ilgąjį savaitgalį, nusipirkai naują automobilį, patvirtino tavo projektą ES pinigams melžti, pagaliau, jei svarbu tik laimėti dar vieną Seimo kadenciją?

Šia priklausomybės forma sergančiai visuomenei pradeda atrodyti, jog vienintelis dalykas, ko reikia, kad ji būtų greit išganyta, tai daugiau gerų naujienų. Kad netrukdytų švęsti ir gaudyti kaifą. Kad nereikėtų spręsti egzistencinių uždavinių, nuolat ir natūraliai iškylančių tautai, valstybei, Europai, žmonijai. Velniop problemas. Malonumas ir gera nuotaika bet kokia kaina.

Štai iš kur ta neapykanta, kone gyvuliškas noras užčiaupti kelis tipus, kurie įkyriai zyzia, jog gyvenimas ateities kartų sąskaita eina į pabaigą. Tai irgi nieko naujo. Jau antikos laikais žinomas pasakojimas apie tai, kad žygūnas nužudytas tik už tai, kad atnešė blogą naujieną. Štai kodėl pastaruoju metu Lietuvoje taip smarkiai daugėja besipiktinančių, kad žiniasklaida nepraneša gerų naujienų.

Kita vertus, reikia suprasti ir tuos, kurie kaip velnias kryžiaus bijo tiesos apie tikrąją Lietuvos būklę. Mirties bijome visi. Galvoti apie mirtį – ne pats lengviausias užsiėmimas. O jei laiką matuoji tik ketverių metų Seimo kadencijomis – neįmanomas net ir techniškai.

Tai gal iš tiesų geriau nesukti sau galvos dėl to, ko nepakeisi? Pasinerkim į dar vieną ikirinkiminį skandalą ir kurkim dar vieną porinkiminę dėlionę. Linksminkimos – pakol gyvi esam.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min