Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Rimvydas Valatka: Mūsų laisvės grimasos

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Rimvydas Valatka Sausio 13-ąją išgirsime daug sacharininių kalbų. Kaip jau įprasta. Pasakytų tarsi medine burna. Mūsų naujųjų vadų, kurie pagal amžių galėjo būti prie televizijos bokšto, Lietuvos televizijos, Aukščiausiosios Tarybos. Bet nebuvo. Kurie laukė, kuo pasibaigs. Jie sulaukė. Su kaupu. Pasaulis sutvarkytas taip, kad galiausiai į paviršių iškyla tie, kurie nerizikavo. Nekišo savo galvos į pavojų.

Neteisinga? Kiekvieną Sausio 13-ąją, pramaišiui su medinėmis kalbomis, išgirstame ir nuoskaudų. Tų, kurie stovėjo prieš tankus ir atstovėjo. Buvo po to pamiršti. Atsidūrė valstybės paraštėse ar emigracijoje.

Ne už tokią Lietuvą kovojome, karčiai ištaria nusivylę žmonės, lemtingojo Sausio dienomis išėję ginti tėvynės taip kaip stovi. Ne visi, žinoma, taip sako. Bet taip kalbančių yra. Ir ne vienas.

Ką galima jiems atsakyti? Ką atsakyti į klausimą, ar L.Asanavičiūtė ir trylika jos likimo brolių po okupantų tankų vikšrais ir nuo kulkų žuvo tik tam, kad Seimo pirmininke būtų išrinkta L.Graužinienė?

Ką atsakyti į klausimą, ar L.Asanavičiūtė ir trylika jos likimo brolių po okupantų tankų vikšrais ir nuo kulkų žuvo tik tam, kad Seimo pirmininke būtų išrinkta L.Graužinienė?

Ar žuvusiųjų ir sužeistųjų kraujas pralietas ir tam, kad Lietuvą valdytų, ją ant ausų nuolat statytų iš kažkur priklydęs V.Uspaskichas, o socialdemokratas B.Bradauskas, naudodamasis didvyrių krauju apginto Seimo tribūna, kiekviena proga atvirai tyčiotųsi iš Sibiro tremtinių, žmonių gelbėtojų ir net pačios Sausio 13-osios, o Socialdemokratų partijos vadai supratingai linguotų jam į taktą?

Atsakymas daug kam gali pasirodyti per žiaurus. Taip, L.Asanavičiūtė ir trylika jos likimo brolių Sausio 13-ąją žuvo ir tam, kad Seimo pirmininko poste sklaidytųsi neadekvati šioms pareigoms L.Graužinienė, o B.Bradauskas galėtų nebaudžiamas iš Seimo tribūnos suvedinėti nomenklatūrininko sąskaitas su žmonėmis, nepriimtinais jo, sovietinio valdininko, mentalitetui.

Paradoksalu, bet Sausio 13-osios didvyriai žuvo ir tam, kad prezidentas R.Paksas, diriguojant V.Putino šalies „almaxams“, už milijoninę paramą per rinkimus galėtų griežti smuikeliu su Rusijos piliečiu, majoru J.Borisovu.

Ir tam, kad V.Uspaskichas galėtų tapti ūkio ministru, pabėgti nuo Lietuvos teisingumo į Maskvą, ten slėptis pusantrų metų, po to sugrįžti ir, lyg niekur nieko, toliau valdyti Lietuvą. Tam, kad politiniai iškrypėliai galėtų pirkti kalinių balsus per rinkimus į Seimą. Dalytis pelningais postais. Ir tuo pat metu tyčiotis iš jiems tokias galimybes suteikusių žmonių aukos.

Tam, kad prezidentė D.Grybauskaitė, kuri Sausio dienomis taip pat nežinia kur buvo, o gal ir žinia, bet niekas to jau nedrįsta net pašnibždomis pasakyti, galėtų per 24 valandas atšaukti iš ambasadoriaus Tbilisyje pareigų M.Laurinkų, kuris tada buvo agresiją patyrusios Lietuvos Valstybės saugumo departamento vadovas.

Prieš pat Sausio 13-ąją pranešta, jog FNTT majorui V.Giržadui suteikiamas pulkininko leitenanto laipsnis. Vidaus reikalų ministras savo įsake skelbia, kad V.Giržadui pulkininko leitenanto laipsnis suteiktas už nepriekaištingą tarnybą. Iš kurios majoras V.Giržadas buvo išdrėbtas kaip musė iš barščių, paniekintas ne tik VSD melo detektoriaus, bet ir prezidentės. Iš tarnybos, į kurią V.Giržadas sugrįžo tik po skausmingo teismų maratono.

Ar tai ne mūsų laisvės grimasa? Kaip ir daugybė kitų. Todėl, kad ir kaip šventvagiškai šiandien tai skamba, bet mūsų laisvės gynėjai žuvo ir už tai, kad kažkas, gaudamas tik 3 tūkst.Lt valdininko atlyginimą, turėtų namą už porą milijonų litų, kitą namą prie ežero, ir dar daug visokio gero.

Daug kas šauks „Ne!“. Piktinsis,  jog tikrai ne už tokią Lietuvą jie žuvo.

Pasipiktinimas suprantamas. Ir vis dėlto yra taip. Nes jie žuvo tiesiog už Lietuvą. Už Lietuvą, kokia ji buvo ir yra. Kokią mes, po jų likę gyvieji, sukūrėme.

Kas būtų buvę, jei šie gražūs, švarūs, o dažnu atveju ir labai jauni žmonės nebūtų išėję Sausio dienomis ginti Lietuvos? Gal Lietuva būtų kaip Baltarusija. O gal kaip Ukraina. Niekada to nesužinosime.

Kaip nesužinosime ir to, kokia būtų buvusi Lietuva, jei 1940-ųjų birželio 15-osios rytą Lietuvos kariuomenė sovietinį priešą, būsimus jos generolų ir karininkų budelius, būtų pasitikusi ugnimi, kaip ir dera kariuomenei, o ne atiduodama pagarbą įsibrovėliams.

Kas būtų buvę, jei šie gražūs, švarūs, o dažnu atveju ir labai jauni žmonės nebūtų išėję Sausio dienomis ginti Lietuvos? Gal Lietuva būtų kaip Baltarusija. O gal kaip Ukraina. Niekada to nesužinosime.

Nežinome ir nesužinosime, nes neduota žmogui žinoti, kas būtų, jeigu būtų. Bet daugmaž visi, net tie, kurie paburnoja prieš laisvę, jaučia, kad net skurdi, daug neteisybių turinti laisvė vis tiek yra geriau nei sočiausia ir teisingiausia nelaisvė. Net ir su grimasomis.

Su B.Bradausku ir L.Graužiniene, su V.Uspaskichu ir jo neliečiamybę ginančia N.Venckiene. Su besikeikiančią N.Venckienę ginančia prezidente ir Lietuvos piliečių bisais apgailėtinoms Gazmanovo dainuškoms.

Nes tai yra mūsų laisvė ir mūsų laisvės grimasos. Mūsų pačių pasirinkimas. Mūsų, o ne svetimųjų primestas. Ir tik nuo mūsų priklauso, kiek tame pasirinkime bus laisvės, o kiek grimasų.

Taip, Lietuva ir po Sausio 13-osios liko šalia Rusijos. Taip, Kremliaus imperininkai daro viską, kad Lietuva nenupjautų iki galo virkštelės su okupacijos smarve. Taip, tam metami dideli pinigai, naudojama net labai subtili propaganda.

Geopolitinės padėties nepakeisi. Ką gali pakeisti Lietuva? Mes galime pakeisti tik save. Kas trukdo? Ar tik svetima įtaka? Tik laisvės grimasos? Ar vis dėlto pirmiausia nenoras pradėti kiekvienam nuo savęs?

Parašykite atsiliepimą apie 15min