Todėl mums po auksinio Rūtos Meilutytės finišo 100 metrų plaukime krūtine lieka tik sušukti kartu su anglų futbolo megažvaigžde Wayne’u Rooney: „Neįtikėtina. Aukso medalis būnant 15 metų!“
Įkandin W.Rooney šūksnio socialiniuose tinkluose tuoj pat pasirodė ir rezultatyviausio Anglijos „Premier“ lygos puolėjo, olando Robino van Persie nuostaba: „Meilutytė! Londonas!“
Vakar, liepos 30-osios vakarą, kiekvienam lietuviui, kurio širdis dar nėra visiškai sudiržusi, didžiausias pasaulio stebuklas buvo net ne olimpinis auksas, o ant pjedestalo kopiančios Rūtos Meilutytės, penkiolikmetės šviesiaplaukės iš Kauno, prieš porą metų persikėlusios gyventi į Angliją, veidukas, kuriuo riedėjo ašaros.
Į gatves pro atdarus langus miestuose skriejo spontaniški šūksniai „Lietuva!“, o dar prieš tris dienas niekam nežinoma mergaitė, dabar jau olimpinė čempionė, atlėgus įtampai, negalėjo sutramdyti ją užplūdusių vaikiškų ašarų.
Kiekvienam lietuviui, kurio širdis dar nėra visiškai sudiržusi, didžiausias pasaulio stebuklas buvo net ne olimpinis auksas, o ant pjedestalo kopiančios Rūtos Meilutytės veidukas, kuriuo riedėjo ašaros.
Tokiais atvejais tiesiog privaloma pasakyti, jog turime Rūtą Meilutytę – dar vieną didžią lietuvę. Ir iš tiesų Rūta buvo didi, ir dar kylančia linija, visas tas tris olimpines dienas iš eilės. Kai Lietuvos rekordu įplaukė į pusfinalį, o Europos rekordu – į finalą. Kada mes pastarąjį kartą turėjom Europos rekordą?
Finale taip ir likusi nenugalėta, ji nedrąsiai mojavo dar neįpratusia sveikinti džiūgaujančias minias ranka, ir tai dar labiau griebė už širdies, kol galiausiai pravirko prieš pat apdovanojimo ceremoniją.
Štai tokia miela ta mūsų olimpinė čempionė, kuri ne tik padovanojo Lietuvai auksą – tik penktą kartą per dvidešimt metų visam pasauliui per olimpines skambėjo „Tautiška giesmė“ – bet ir priminė, kad ji – dar tik vaikas. Žiauriai talentingas, kietas kaip senovinis lietuvių titnagas lemiamais momentais, bet vis tiek vaikas.
Vaikas, kuris dar prieš tapdamas olimpiniu čempionu sugebėjo pirmasis per trejus metus priversti net užsispyrusią Lietuvos prezidentę pakeisti savo planus.
Olimpinei čempionei R.Meilutytei, viesulu įsiveržusiai į pasaulio plaukikų elitą, kuriame viską valdo galingiausios pasaulio valstybės, ditirambų bus giedama daug ir daug gražesnių. Ir jų tikrai šiai žaviai panelei nebus per daug.
Bet šioje vietoje derėtų grįžti į realybę. R.Meilutytė iškovojo plaukimo auksą valstybei, kurioje yra gal tik vienas pusiau padorus baseinas ir kurios sostinėje net šiuolaikinės penkiakovės atstovai neseniai skelbė nerandantys kur normaliai tobulinti plaukimo įgūdžius.
Ir kas žino, ar būtume liepos 30-osios vakarą stūgavę prie atdarų langų, jei R.Meilutytė, beje, anksti netekusi motinos, nebūtų prieš porą metų išvykusi į Angliją paskui tėvą. Jei nebūtų patekusi į anglo trenerio Jonathano Ruddo rankas. Ir nebūtų gavusi civilizuotų sąlygų treniruotis.
Lietuvos plaukikų realybė yra graudi, ir valstybė yra skolinga ne tiek R.Meilutytei, kuriai skola netrukus bus sugrąžinta, kiek dešimtims kitų Lietuvos meilutyčių, kurios ne tik neturi galimybės tapti čempionėmis, bet net pasimokyti plaukti neturi kur.
Jei jau prakalbome apie realybę, tai ji – dar graudesnė. Nes tos pačios liepos 30-osios rytą švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys oficialiai pripažino, kad po poros metų Lietuvoje bus net 300 mokyklų mažiau nei šiemet, o mokytojų skaičius turėtų sumažėti maždaug 5 tūkstančiais.
Todėl, kad Lietuvoje kraupiais tempais mažėja vaikų – pernai moksleivių buvo 23,2 tūkst. mažiau nei užpernai. Šį rudenį bus taip pat. Lietuva sensta ir traukiasi vidutiniškai septyniais žmonėmis kvadratiniame kilometre per dešimtmetį.
Kuo mažiau į mokyklas ateina vaikų, tuo mažiau olimpinių čempionų iš Lietuvos bus ateityje. Ar nebus R.Meilutytė viena paskutiniųjų iš tų didžių lietuvių, kurie privertė žavėtis mūsų tėvyne net išpaikintas Anglijos futbolo „Premier“ lygos žvaigždes?
Šis komentaras perskaitytas per Lietuvos radiją 2012 07 31
