Vaizdžiai kalbant, D.Grybauskaitė visų akivaizdoje įsibėgėjo ir trenkėsi galva į sieną. Prakišo trečią kartą per mėnesį. Prezidentė pasirinko konfrontaciją su naujuoju Seimu ir gavo į skudurus. Kaip ir buvo galima nuspėti.
Vienintelis realus rinkimų rezultatų pokytis, kurį Konstituciniame Teisme (baimės akys, regis, jau ir čia didelės) pasiekė prezidentė, – Biržų–Kupiškio apygardoje mandatą prarado prieš „darbietį“ laimėjęs socialdemokratas. Taigi V.Uspaskichas turėtų būti net dėkingas prezidentei, nes, kreipdamasi į KT su tikslu panaikinti rinkimų rezultatus, D.Grybauskaitė jam suteikė šansą pasididinti vietų skaičių Seime.
Po KT išaiškinimo prezidentė, lyg motinos nepaklausęs užsispyręs vaikas, pastatyta į kampą. Sugrąžinta į spalio 29-osios ryto padėtį prieš kalbą, kurioje pareiškė, kad Seimo daugumoje neturi būti Darbo partijos.
Tauta nepaklausė D.Grybauskaitės per rinkimus. Socialdemokratai neišsigando jos po rinkimų. KT nepanaikino rinkimų rezultatų. Kas dabar? Kaip gali klostytis įvykiai po trečio prezidentės pralaimėjimo?
Vienintelė valstybei nekenkianti išeitis – prezidentė pabando iš naujo rašyti Konstitucijos diktantą. Kad ir kaip tai kai kam yra nemalonu, Seime yra susiformavusi reali dauguma, kuri turi 77–78 mandatus ir dar gali išaugti iki 86 narių. Naujojo Seimo dauguma jau atlaikė iki šiol Lietuvoje nematytą valstybės vadovo spaudimą išsiskirstyti, todėl tikėtis, kad ji subyrės po pergalės KT, daugiau nei naivu.
Net jeigu prezidentė būtų buvusi tokia protinga politikė, kad po rinkimų būtų bandžiusi užkulisinėmis derybomis kurti vienintelę galimą alternatyvią – vaivorykštinę konservatorių, liberalų ir socialdemokratų – koaliciją, net tada ji būtų turėjusi tik teorinių galimybių pasiekti tikslą.
Kadangi prezidentė iš pat pradžių pasirinko ne derybas, o karo kirvį, neliko nė teorinių vaivorykštės galimybių. Toliau lyg koridos buliui puldinėti trijų partijų daugumos laikomą raudoną skudurą net Pagėgių merui būtų nesolidu – ką ten prezidentei.
Gyvenimas Lietuvoje, skirtingai nei Turniškių rezidencijoje su neperšaunamais langais, spalio 28-osios naktį nesibaigė.
Prezidentė turėtų nuryti pralaimėjimo kartėlį ir veikti taip, kaip nurodo Pagrindinis šalies įstatymas. Pavesti trijų partijų daugumos lyderiui sudaryti Vyriausybę, patvirtinti naujojo kabineto ministrus ir, nebekiršinant žmonių, valdyti toliau. Gyvenimas Lietuvoje, skirtingai nei Turniškių rezidencijoje su neperšaunamais langais, spalio 28-osios naktį nesibaigė. Gyvenimas tęsiasi. Šįkart laimėjo kairieji, po ketverių metų gal laimės dešinieji.
Ar gali D.Grybauskaitė pasielgti iš tiesų prezidentiškai?
Kažkodėl nesitiki. Užsispyrėliai, o ypač tuo pasižymi užsispyrėliai valdžioje, taigi įtikėjusieji savo neklystamumu, yra vargas ne tik valstybei, bet ir patys sau. Didesnį siaubą net už pralaimėjimą tokiems veikėjams kelia mintis, jog teks viešai pripažinti pralaimėjus. Todėl būdami valdžioje tokie asmenys gali skaldyti malkas tol, kol aplink nelieka nė vieno medžio.
Ko – jei tik sveikas protas ir toliau eis iš paskos – gali griebtis prezidentė?
Bet kokia kaina tempti laiką. Tarkim, nesiūlyti A.Butkevičiui sudaryti Vyriausybės. Paves tai padaryti kam nors kitam. Kad ir A.Kubiliui. Kol Seimo dauguma prezidentės kandidatūrą atmes, laikas eis.
Galbūt bandys aktyvuoti VSD, STT ir FNTT. Kad ką nors išmestų prieš A.Butkevičių ir kitus naujojo Seimo daugumos figūrantus. „Išmetimas“ neprivalo turėti pagrindą. Čia Lietuva, čia žmonės kito kaltumu ar nekaltumu tiki pagal formulę: „Mūsiškis – visada nekaltas, o nemūsiškis kaltas iš principo.“
Pagaliau visi yra žmonės, o politikai mūsų šalyje yra bailūs žmonės. O gal ims ir išsigąs totalinio prezidentės spaudimo socialdemokratai, nuo kurių pozicijos ir priklauso, ar valdyti šiai koalicijai, ir pasirinks jie vieną dieną vedybas su konservatoriais? Ne iš meilės. Net ne iš išskaičiavimo. Kad taip saugiau.
Jei socialdemokratai vis tiek neišsigąs, prezidentė po visos serijos kapotų atakų galės pranešti, kad ji išbandė viską, jog nevaldytų blogio jėgos, bet tenka nusileisti Seimui, kuris iš principo yra blogas. Į Seimo karstą bus įkalta dar viena vinis. Prezidentė iškilmingai pažadės, jog kausis su Seimo slibinu kaip tikras Jurgis. Per tą laiką prezidentės pralaimėjimo faktas bus ištirpęs laike ir erdvėje.
Kuo tai gresia valstybei? Ko mažiausiai reikia Lietuvai, tai prezidentės ir Seimo daugumos karo, o kol kas viskas krypsta į tai. Įtampa tarp prezidentės ir Seimo daugumos turi būti, visiems mums nuo to tik geriau, bet karas, ir dar vos ne pilietinis, – to jau per daug. Ir taip esame vargšai, o kas bus po vidaus karo, baisu ir pagalvoti.
Tai žinant, trečiąkart per penkias savaites kirba tas pats klausimas: ko taip bijo prezidentė, kad sąmoningai renkasi karą, kuriame ir pati nukentės? Jei būtų prisiekusi antikomunistė, kaip V.Landsbergis, būtų galima bent suprasti. Bet juk D.Grybauskaitė – žmogus be ideologijos. Prisimenate: rinkimų kampanijos metu pati sakė, jog ji gali būti ir socialistė, ir liberalė, ir konservatorė. Taigi bet kuo ir su bet kuo. Tad kur pakastas šuo, kad taip nesveikai bando išsaugoti premjero poste A.Kubilių?
Penktadienį bus metai, kai nacionalizuotas, o po to uždarytas „Snoro“ bankas. Kyla baimė, kad naujoji valdžia bandys aiškintis, kas liepė pradėti procesą? Oficialios švarios versijos laikosi D.Grybauskaitė, A.Kubilius, I.Šimonytė ir V.Vasiliauskas. Bet A.Kubilius buvo pastatytas prieš jau įvykusį faktą. Vadinasi? Priešingai švariai oficialiai versijai, kitokią versiją Seime bandė prastumti „tvarkdarys“ V.Mazuronis. Tai nepavyko, bet būsimoje daugumoje V.Mazuronis gali tapti vidaus reikalų ministru.
Negi „Snoras“? Neįtikėtina. Bet ir prezidentės elgesys protu nesuvokiamas. Todėl teoriškai – juk tai, palyginti su 4 mlrd. litų, ničnieko Lietuvai nekainuos, – galima dėl įdomumo pasvarstyti ir tokią versiją.
