-35% metinei prenumeratai. Maža kaina - didelė vertė.
Išbandyti
Maža kaina - didelė vertė. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Rimvydas Valatka: Rinkimų rezultatas – būsimoji valdžia be tautos pasitikėjimo kredito

Seimo rinkimai dar nesibaigė, o burnoje jau liko šleikštus jų prieskonis. Tiksliau sakant, visas skonis. Išskyrus nebent Darbo partijos gerbėjus. Nors jiems – jei tik norėtų galvoti – džiūgauti dar labiau nėra ko. Tokių rinkimų Lietuvoje dar nebuvo. Kažkiek lyginti galima nebent su „liaudies“ seimo „rinkimais“.

Vieni pirko balsus kalėjimuose. Kad patektų į antrąjį turą vienmandatėje. Kiti papirkinėjo  partijos šalininkus. Kad sąraše pakiltų aukščiau už doresnį partijos narį ir pakliūtų į Seimą su partiniu sąrašu. 

Dar kitur puskvaišė rinkimų stebėtoja viešai giriasi, jog sugadino 12 biuletenių, kur balsuota už jos mylimojo varžovę. Tai jau tikrai – apgink mane nuo draugų, o nuo priešų kaip nors jau pats. Prezidentė iš pradžių pagąsdino tautą, už kurias partijas nebalsuoti, o likus porai dienų pasakė ir už kurią balsuoti.

Visa tai matydamas, VRK pirmininkas tik pupsi. Lyg būtų ne svarbiausias rinkimų rengimo pareigūnas, o koks astronomas Šmukštaras, naktimis per savadarbę astroliabiją stebintis žvaigždes, o dienomis ateinantis į darbą komisijoje išsimiegoti.

Balsų pirkėjų partiją pasmerkė tik tos partijos, kurios nepateko į Seimą, taigi neturi šansų dalyvauti valdžios dalybų turguje. Tos partijos, kurios išsaugojo tokius šansus, – socialdemokratai, konservatoriai, liberalai, „tvarkdariai“, lenkai – tylėjo lyg mašos melnikaitės. Ar išgelbėti būsimosios valdžios veidą būtina naikinti Seimo rinkimų rezultatus, kaip kai kurie ir siūlė?

Dar vakar būtų užtekę, kad partijos, peršokusios 5 proc. barjerą, būtų nedviprasmiškai pareiškusios, jog su Darbo partija, kurios atstovai įtariami pirkę balsus, jos į valdžią kartu neis. To nepadarė nė viena į valdžią pretenduojanti partija! Nesvarbu, kad smirda, užtat prie valdžios lovio?

Legitimumo būsimajai valdžiai nepridėjo ir tai, kad prezidentė paniekino tautos valią, pareikštą referendume dėl naujos atominės elektrinės, lyg grovas poniškai metusi būrams, kad tų, kurie balsavo „už“, tebuvo trečdalis nuo visų valstybės būrų, todėl jų balsavimas bereikšmis. Kiek tada,  „prezidentiškai” pjaunant politinių skaičių grybą, bus surinkusi būsimoji Seimo dauguma?

Gal ketvirtadalis, o gal ir mažiau. Pagal D.Grybauskaitės skaičiuoklę bet kuri Seimo dauguma ir jos Vyriausybė bus neverta mūsų. Bet ir vėl visos į valdžią pretenduojančios partijos tylėjo kaip partizanė Maša.

Teisėtumo nepadidino ir faktas, kad konservatoriai, liberalai ir liberalcentristai, kurie valstybės skolą per kadenciją padidino net triskart, brangiai kainavusią agitaciją „už“ atominę jėgainę apmokėjo ne iš savo partijų kasų, bet iš visų mokesčių mokėtojų piniginės. Kodėl už tai turi mokėti piliečiai, kurie yra „prieš“? Bent du trečdalius „atominės“ agitacijos išlaidų derėtų išskaičiuoti iš biudžeto dotacijų toms partijoms, kurios šitaip nusprendė. Priešingu atveju, griovys tarp valdžios ir rinkėjų, dar gilės ir platės.

Kitaip sakant, dar iki antrojo rinkimų turo, turėdamas tik 73 narius, būsimosios kadencijos Seimas užsinėrė ant kaklo tai, kas nematyta iki šiol – legitimumo kilpą. Net jei balsų pirkimas ir nenulėmė rinkimų rezultatų (taip greičiausiai ir yra), viešojoje erdvėje tai mažai ką keis – daugybė žmonių jau dabar abejoja būsimo Seimo ir Vyriausybės teisėtumu!

Tad pagrindinis šių Seimo rinkimų rezultatas yra sukrečiantis – dar nepradėjusi dirbti būsimoji Vyriausybė, kurios ne tik ministrų, bet net ir jų partinės priklausomybės nė nežinome, nemažos dalies piliečių akyse jau yra praradusi pasitikėjimą.

Pagrindinis šių Seimo rinkimų rezultatas yra sukrečiantis – dar nepradėjusi dirbti, dar neaišku, kokia ji bus, būsimoji valdžia nemažos dalies piliečių akyse jau yra praradusi pasitikėjimą.

Su kiekvienu būsimosios valdžios abejotinu sprendimu, klaida, neskaidrumo atveju abejojančiųjų daugės. Geometrine progresija. Žodžiu, partijos apsidirbo dar kartą – šįkart iki ausų.

Ne šiaip sau, matyt, į Seimą nebepateko Liberalų ir centro sąjunga bei judėjimas „Taip“. Tikėjimo ir pasitikėjimo krizės sąlygomis tauta neturi galimybės nubausti visų partijų iškart, todėl auką ji renkasi su ūkininko kantrybe: pirmiausia turi kristi tas, kurį su politika besieja vienintelis geismas – bet kokia kaina ir su bet kuo išsilaikyti prie valdžios lovio. Tas, kuris atsiduria iš krašto.
 

Šitaip liberalcentristai valdžioje išbuvo daugiau nei šešerius metus. Dar turėjo šansų. Reikėjo tik laiku pasitraukti iš A.Kubiliaus trikinkės į opoziciją. Bet jie „vardan tos“ dar ir su A.Valinsko išskydusiu „prisikėlimu“ susimetė. Paskutinę galimybę Dievas suteikė per FNTT skandalą. Konservatoriai žemino liberalcentristus, iš jų tyčiojosi, bet vis tiek jie liko mėšlungiškai įsikabinę į postus.

Vaizdžiai kalbant, politinį protą atėmė Aplinkos ministerijos valdomi pinigų srautai ir priedai prie algų už Seimo pareigybes partijos funkcionieriams. Pasekmė: tauta A.Čapliko kompanijai kirto taip pat iš peties, kaip prieš ketverius metus – A.Paulausko socialliberalams. Po ketverių metų eilė ateis R.Pakso „tvarkdariams”. Burtas mestas.

Socialdemokratai taip pat neturėtų klausti, kam skambina varpai. Nes trijuose didžiuosiuose miestuose antrajame ture – tik vienas socialdemokratas. Miesteliams ir kaimams tuštėjant, sunyks ir partija, kuri atramą turi tik provincijos gelmėje.

Apskritai pasitikėjimas politinėje erdvėje, kurio stygius seniai akivaizdus, po šių rinkimų pasiekė tokias aukštumas, kurias galima palyginti nebent su maisto ir drabužių deficitu paskutiniaisiais SSRS imperijos metais.

Bet kokį pasitikėjimą prarado ir teisėsaugą nuolat šokdinę, o, kai ši atsisakydavo šokti, ją begėdiškai griovę „visuomenininkai – pilietininkai“. Pagaliau jie apsiformino kaip politikai – kūrė partijas partijėles. Tauta parodė, kad permato „pilietininkus“ – tai, kad jų raginimai kurti pilietinę visuomenę dažnai tebuvo širma, turėjusi paslėpti jų vadų slinkimą prie valdžios lovio, tik iš kitos pusės.

Ypač pamokomi pavienių „pilietininkų“ laimėjimai vienmandatėse (pvz., L.Jakimavičius gavo net 2,5 proc. balsų). Net ir palindusieji po N.Venckienės skėčiu „pilietininkai“ išstenėjo ne daugiau kaip po 8-9 procentus. Vaistai nuo puikybės.

Net jei „pilietininkų“ intencijos ir nebuvo visai blogos, kitaip jų jau neįmanoma vertinti, nes ši triukšminga ir be galo ambicinga grupelė apsijuokė per visą pilvą: 0,9 proc. – maždaug tokia yra D.Kuolio ir jo satelitų įtaka šalyje. Ar pripažins kada valdžios partijų lyderiai, kad jie tiek metų leidosi šokdinami niekam neatstovaujančių apsišaukėlių?

Kas esant tokioms aplinkybėms vis tiek trokšta tapti valdžia? Koks tikėtinas galutinis partijų kraitis?

Konservatyviai skaičiuojant, jei nebus netikėtumų, net trys partijos pretenduoja į pirmąją vietą: tiek konservatoriai, tiek „darbiečiai“, tiek socialdemokratai naujajame Seime gali turėti po 32-35 vietas. Kitus mandatus dalysis „tvarkdariai“ (12), liberalai (11), N.Venckienė (10), lenkai (7), pora „valstiečių“ ir pora save išsikėlusių.

Teoriškai alternatyvą „darbiečių“, socialdemokratų ir „tvarkdarių“ trikinkei svarstyti galima, bet praktiškai veiksni valdžia neįmanoma be vieno iš dviejų – „darbiečių“ arba socialdemokratų. Klausimas tik, ar ji bus kairesnė (valdžioje – abi šios partijos), ar dešinesnė (viena iš jų su konservatoriais ir liberalais).

Ką gi, dalykitės lovį, ponai. Tik nepamirškite, kad ir koks bus šio turgaus rezultatas, tautos pasitikėjimo kredito visi šio turgaus nugalėtojai jau neturi. Net nepradėję dirbti. Ir nieks kits čia nekalts.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Miškasodyje dalyvavę „Herbalife“ nepriklausomi partneriai pagerino savo pačių rekordą – pasodino daugiau nei 3 tūkst. medžių
Reklama
„Teleloto“ studija virs podiumu
Reklama
Šimtai vyrų kasdien susiduria su erekcijos sutrikimais ar net prostatos vėžio diagnoze – kaip to išvengti?
Reklama
Pirmą kartą per beveik penkiolika metų fiksuotas verslo ginčų augimas – ką tai reiškia verslui?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius