Svarbiausias klausimas Sankt Peterburgo susitikime buvo energetika. Po susitikimo A.Butkevičius vaikiškai džiūgavo, kad D.Medvedevas puikiai supranta mūsų apsisprendimą dėl Trečiojo energetikos paketo: „Nebuvo keliama jokių reikalavimų, kad Lietuva pakeistų poziciją.“
Tas tiesa – šįkart Maskva nebuvo tiesmukiška. Tik ką tai keičia? D.Medvedevas šaltai priminė A.Butkevičiui, kad Lietuva pasirinko pačią griežčiausią poziciją netgi palyginti su Lenkija ir Vokietija.
Šis priminimas ir atskleidžia tikrąjį Rusijos požiūrį į santykius su Lietuva. Maskvos tikslas – priversti Lietuvą visiškai paklusti jos diktatui – nesikeičia nuo pat V.Putino atėjimo į valdžią.
Prieš trejus metus, kai A.Kubilius Maskvoje susitiko su premjeru V.Putinu, svarbiausias pokalbio klausimas taip pat buvo energetika. Bet, nepaisant A.Kubiliaus siūlymo kalbėtis su „Gazprom“ apie kainų keitimą, iki šiol Lietuva už dujas Europoje tebemoka brangiausiai.
Tų pačių 2010-ųjų vasarį su V.Putinu Suomijoje susitikusi D.Grybauskaitė taip pat kalbėjo apie dujų kainos sulyginimą su Vakarų Europos šalims skirta kaina. S.Daukanto aikštėje prieš šį susitikimą būta tokių rožinių vilčių, kad prezidentei dabar, matyt, net nepatogu tai prisiminti.
Bet ir vėl, nors V.Putinas tada negailėjo komplimentų D.Grybauskaitei, suokdamas, kad, jai atėjus į valdžią, išnyks kliūtys „normaliems santykiams“, už dujas mokame daugiau nei latviai, estai, lenkai ar vokiečiai. Ir mokėsim. Jei neturėsim suskystintų dujų terminalo ir nežvalgysim savo skalūnų dujų telkinių.
Peterburgo susitikimas patvirtino dar ir tai, kad A.Butkevičius turi liguistą potraukį darbo grupėms. Lietuvoje visą valdžios darbą nuleidus darbo grupėms, net ir Rusijos premjerui Sankt Peterburge buvo užsiminta apie būtinybę kurti bei atnaujinti dvišales energetikos ir ekonomikos ekspertų grupes.
Iš tiesų tarpvyriausybinės Lietuvos ir Rusijos darbo grupės posėdžiai nevyksta nuo 2011 metų. Tik ar gali ką nors iš esmės pakeisti atnaujinti tokie posėdžiai? Žinant, kad Rusiją valdo V.Putino klika, kurios sprendimai priimami itin siaurame rate, tai būtų tik tarpvalstybinių santykių imitacija.
Apskritai jau seniai visiems Lietuvoje lyg ir turėtų būti aišku, kad geri Lietuvos santykiai su Rusija priklauso tik nuo Rusijos noro tokius turėti.
Lietuvos politikų ir diplomatų užduotis – sugebėti įtaigiai ir, žinoma, be kvailų špygų kaišiojimo, kaip mėgsta konservatoriai būdami opozicijoje (tik ne valdžioje!) parodyti tai ne tik ES ir NATO sąjungininkams, bet ir tautai.
Bet mūsų politikai – už varčios, ir vėl iš pradžios. Vis atsiranda tokių, kurie iš naujo bando populistiškai aiškinti tautai, kad geri Lietuvos santykiai su Rusija priklauso tik nuo to, kas bus ir kaip elgsis Lietuvos prezidentas ar kuri partija valdys Lietuvą.
Apskritai jau seniai visiems Lietuvoje lyg ir turėtų būti aišku, kad geri Lietuvos santykiai su Rusija priklauso tik nuo Rusijos noro tokius turėti.
D.Grybauskaitė prezidente tapo menkindama ir net tyčiodamasi iš V.Adamkaus vykdytos Rytų partnerystės politikos, kurios esmė buvo parama demokratijai Ukrainoje, Gruzijoje ir kitose Rytų valstybėse. Ir ką?
Rytų partnerystės politika sunaikinta. Santykiai su JAV dėl menamų CŽV kalėjimų paieškos, kurią D.Grybauskaitė ir konservatoriai aistringai vykdė su paksininkų ir Kėdainių kniaziaus partijos varovų pagalba, sugadinti, bet ar tai bent per milimetrą pagerino santykius su Rusija?
Kol Rusijai gerų santykių su Lietuva nereikia, kol Kremlius siekia revanšo dėl SSRS imperijos žlugimo, tol gerų santykių su Maskva ir nebus.
D.Grybauskaitė Kremliaus iliuzijų ugnyje jau nusvilo pirštus. Į tą pačią ugnį kaip kopūstinis drugelis skrenda ir premjeras A.Butkevičius. Ką gavome už jo iliuzijas Sankt Peterburge?
Dar vieną rusišką špygą. Artimas Kremliui portalas regnum.ru, išsamiai pateikęs, kaip Estijos ir Latvijos spauda vertina premjerų A.Ansipo ir V.Dombrovskio susitikimus su D.Medvedevu ir net pažymėjęs, kad D.Medvedevas atleido rusiškai su juo kalbėjusiam estui A.Ansipui už frazę apie „girtuoklius ir marodierius”, net neskelbė, kaip Lietuva nušvietė A.Butkevičiaus ir D.Medvedevo susitikimą.
Ar tai reiškia, kad nėra prasmės susitikinėti su Rusijos premjerais, ministrais? Priešingai, būtina! Kalbėtis reikia su visais kaimynais, ir nuolat. Tik nereikia turėti iliuzijų. Ir jau ko nereikia, tai lįsti į vieną vietą. Kaip ūkio ministrė B.Vėsaitė.
Į klausimą, kokį įspūdį jam paliko pats D.Medvedevas, Lietuvos premjeras atsakė, kad jis jam „paliko draugiško politiko, išsilavinusio, inteligentiško žmogaus įspūdį“.
Premjeras kitaip ir neturi teisės kalbėti. Bet tikrovė tokia, kad, kaip ir lietuvių kalba išėjusioje knygoje „Putinas. Žmogus be veido” rašo rusų žurnalistė M.Gessen: „Šalia Medvedevo net Putinas atrodė charizmatiškas. Prie Medvedevo, kiek aukštesnio nei 1,50 metro ūgio (jo tikslus ūgis yra griežtai saugoma paslaptis) Putinas netgi atrodė aukštas, jis robotiškai mėgdžiojo Putino žodžių pabrėžimo būdą, bet, jeigu Putino lūpose kiekvienas skiemuo skambėdavo grėsmingai, tai Medvedevo – kaip balso sintezatorius.“
D.Medvedevas viso labo yra tik V.Putino marionetė. Kuri, be to, dabar dar ir atsidūrusi V.Putino nemalonėje. Už tuos smulkius pustrečio bandymo per ketverių metų prezidento kadenciją sušvelninti baime, grasinimais ir politinėmis žmogžudystėmis grįsto Kremliaus režimo veidą.
Todėl būkim realistai: perkrova santykiuose su Rusija – tik labai tolimos ateities perspektyva. Ir tai geriausiu atveju.
