Štai ką gali karštis. Per porą dienų pakeisti mūsų mąstymo vektorių. Nepaisant krizės, kurios antros bangos esame raginami laukti. Vadinasi, šis tas keičiasi į gera?
Tik nereikia seniokiškai aiškinti, kad prieš ketvirtį amžiaus Palangoje žmonių būdavo daugiau. Tiek pat, bet pusė, o gal ir daugiau iš jų būdavo didieji broliai, o dabar absoliuti dauguma – savi. Švenčia. Automobilių n kartų daugiau, restoranų ir kavinių – n+k. Kaip ir teniso, džiazo, ledų ir kitokių fiestų bei puikiai įrengtų kaimo sodybų, sutvarkytų paežerių.
Kokia būtų Lietuva, jei čia pusę metų būtų atogrąžų karštis, o dujų ir elektros labiau reikėtų kondicionieriams, o ne centriniam šildymui? Jei į Palangą ir Kuršių neriją šimtai tūkstančių kas savaitgalį plūstų ne tik liepos pabaigoje, bet ir gegužę ar rugsėjį?
Pykčio ir egzistencinio nerimo būtų mažiau. Meilės savo artimui – daugiau. Šiluma kaulų nelaužo. Kaip mums įveikti tamsą ir šaltį? Persmelkiantį ir mūsų tarpusavio santykius, ir politiką.
Liejame tulžį dėl privatizuotų paežerių, bet nematome, kad jos švarios, be stiklo duženų ir kalnų šiukšlių. Darbo dienomis kariaujame su kiaulių kompleksais, o savaitgalį prekybos centre piktinamės, kad kiauliena tik lenkiška. Kovojame su elektrą generuojančiais vėjo malūnais ir vejame kiekvieną fabrikėlį toliau nuo savo namų, bet čia pat, atsisėdę prie kompiuterio, nuoširdžiai piktinamės, jog valdžia nekuria darbo vietų, todėl Lietuva emigruoja.
Keiksmažodžiais palydime bet kurio verslininko pavardę, bet nesukame sau galvos, kad tas iškeiktas tipas, bankų skolų krizei laužiant ES ir euro sprandą, surado naują rinką lietuviškai prekei, todėl keikūnai prie staklių ir biuruose toliau gaus algą, kurią vakar leido Palangos J.Basanavičiaus gatvėje.
O gal tai su šalčiu neturi nieko bendro? Švedai ir ypač suomiai juk kažkaip susidorojo su šalčiu. Net padarė šaltį savo sąjungininku. Kaip suomiai kare su sovietais, kuriame maža, bet narsi tauta užpuolikų paguldė kone tiek pat, kiek tuo metu buvo suaugusių suomių vyrų.
Tai kuo mes blogesni? Kad prieš 72 metus neturėjome tokio vyro kaip Manerheimas? Gali būti. Dar blogiau, kad ir dabar neturime. Tik fobijų ramentais besiramstančių, valdžios užuovėjos ištroškusių trintukų. Bet vasaros karštis geras ir tuo, kad išgarina iš galvos ir intelektualais atskiestus tris Garliavos sąrašus, ir rusų prifarširuotą V.Tomaševskio lenkų (?) rinkimų sąrašą.
Keldamas taurę, bičiulis, kuris ką tik grįžo iš keletą metų trukusios komandiruotės Italijoje, pastebi, kad per tą laiką, kai jo nebuvo, Vilniuje atsirado daugiau europietiškumo. Jam atrodo, kad vilniečiai dabar gražiau rengiasi. Kad net jo pažįstami nacionalistai sueuropėjo. Iš toli geriau matyti? Veikia europietiškas auklėjimas? Vilniečio, prancūzų klasiko R.Gary žodžiais kalbant.
Ko reikia, kad Lietuva pagaliau pakiltų? Ar tas raktas – teisingumas, kurį žada sugrąžinti valdyti ištroškę, bet negalintys nieko iš esmės naujo pasiūlyti sąrašų pilotai?
Vargu. Nebent naiviai tikite, kad geras dėdė iš Urdomos ar dar geresnė teta iš Garliavos ateis ir už jus sukurs jūsų pačių gerą ir teisingą gyvenimą. Tai ko reikia?
Bičiulis, kuris ką tik grįžo iš keletą metų trukusios komandiruotės Italijoje, pastebi, kad per tą laiką, kai jo nebuvo, Vilniuje atsirado daugiau europietiškumo.
Tiek mažai, o drauge ir tiek daug. Kiekvieno iš mūsų pastangos kiekvienai iš šių dorybių perimti. Meilės savo artimui. Meilės savo darbui. Meilės raštui. Kūrybiškumo išaukštinimo ir iškėlimo virš tokių vertybių kaip taupumas ir net darbštumas. Mokymosi ne dėl diplomo. Meilės mokėjimui. Mokymosi visą gyvenimą troškulio.
Atsakingo požiūrio į rinkimus. Pamaldžios įstatymo viršenybės visur ir visada pripažinimo. Pagarbos profesionalams ir kūrėjams. Tikėjimu grįstos pagarbos privačiai nuosavybei ir verslui.
Jei kam nors vis tiek neduoda ramybės klausimas, kodėl suomiai sugebėjo įveikti savo šaltį, teatsiverčia „Augsburgo tikėjimo išpažinimą“: „Vienuoliai Bažnyčioje paskleidė daug žalingų nuomonių. Bendrąją nuosavybę jie vadino Evangelijos valdymo forma, teigdami, jog neturėti nuosavybės, nebausti ir nekeršyti yra evangeliniai patarimai. Tokios nuomonės labai užtemdo Evangeliją bei dvasinę karalystę ir kelia grėsmę valstybei“ (Apie politinę tvarką). Toliau: Dekalogo įsakymas, reikalaudamas „nevok“, nuosavybės teisę skiria ir liepia kiekvienam laikyti sava.
Mes, kaip tauta, nuosavybės teisės sava nelaikome. Net nenorime to svarstyti. Ir tai yra didžiausia mūsų klaida bei pamatinė bėda per tuos du laisvės dešimtmečius. Kaip ir kerštu alsuojantis požiūris į praeitį.
Kad gyventume teisingiau, būtina pagaliau susitaikyti su praeitimi. Atleisti savo kaltininkams. Žodžiu, nebešaudyti į praeitį iš partinių ir net bažnytinių patrankų. Žmogų vertinti ne pagal tai, kuo jis buvo ir ką padarė iki 1990-ųjų, o pagal tai, kaip jis kūrė ir stiprino, ar ne, Lietuvą po 1990-ųjų.
„Geru vadinu tai, kas kyla iš geros prigimties, t.y. norą dirbti laukuose, valgyti ir gerti, turėti draugą, apsirengti, pastatyti namą, vesti, auginti gyvulius, mokytis įvairių naudingų menų arba kokio nors gėrio, susijusio su šiuo gyvenimu“, skelbia „Augsburgo tikėjimo išpažinimas“.
Kad ir ką kas sakytų apie Lietuvą, labai daug lietuvių šios dorybės įprastos. Tik todėl laikosi ir Lietuva.
Šie žmonės gyvena taip, kaip knygoje „Mano tėvynė, tavo tėvynė“, skirtoje Prūsijos ir Mažosios Lietuvos žmonėms – buvusiems ir esamiems – rašo puikus vokiečių žurnalistas W. von Lojewskis: „Buvusios Rytų Prūsijos gyventojai esantys nusiteikę kurį laiką užsiimti vienokia veikla, paskui greitai pasiryžti kokiai nors visiškai kitokiai, jei tik pasitaikys palanki proga. Jei įmanoma arba būtina, ir kelių rūšių veikla arba darbas vienu metu. Toks lankstumas apskritai vis labiau ir labiau tampantis siektina globalios ekonomikos norma, o viena profesija per visą gyvenimą – išimtimi, nes pasaulis greitai keičiasi. Kas šiandien madinga ir graibstyte graibstoma, rytoj jau gali būti pasenę arba pamiršta.“
Lietuvos bėda yra tie, kurie iš paskutiniųjų laikosi to, kas dar prieš 22 metus buvo moraliai pasenę, o laikydamiesi to, kas pasenę, tegali remtis ne meile, o tik pavydu savo artimui, neapykanta privačiai nuosavybei, kreivu žvilgsniu į verslą, kūrybiškumą ir viską, kas juda. Jų ginklas – neatsakingas balsavimas iš neapykantos už tik griauti arba tik vogti temokančius šmikius.
Kol didesnė dalis visuomenės vadovaujasi tokiais principais, ar gali ką nors pakeisti keli partiniai sąrašai, žadantys iš viršaus nuleisti teisingumą? „Jei neturėčiau meilės, nieko nelaimėčiau“, – tas, kuris žino, kam priklauso šie žodžiai, žinos ir atsakymą.
