Dabar populiaru
Publikuota: 2021 sausio 13d. 08:00

Ruslanas Iržikevičius: Prieš trisdešimt metų ir už trisdešimt metų

Ruslanas Iržikevičius Prireikė vienos kartos kad Lietuvoje Sausio 13 taptų mūsų Pergalės diena. Prieš trisdešimt metų ką tik atsikūrusi, jauna ir demokratinė valstybė atlaikė griūvančios Sovietinės imperijos puolimą ir įkalė gal ir patį didžiausią vinį į šio imperijos karstą. Tad nekeista, kad pasaulis, šiais metais mini dar vieną, trisdešimtį – Sovietinės imperijos griūties trisdešimtmetį. Sausio 6 taip pat įeis į pasaulio atmintinų datų sąrašą, nes Kapitolijaus užėmimas Vašingtone parodę kad liberali demokratija yra trapi ir neturėtų būti priimta kaip savaime suprantama.

2019 rudenį Lietuvoje lankėsi Švedijos Karalystės Riksdago Pirmininkas Andreasas Norlenas. Po jo paskaitos Rytų Europos studijų centre Vilniuje uždaviau jam klausimą, kuriame padėkojau švedams už jų palaikymą mūsų kovoje už nepriklausomybės atkūrimą. Jis į tai atsakė kad tai ne mes, lietuviai, turime dėkoti jiems, o jie yra dėkingi mums nes mūsų dėka griuvo Sovietų imperija, nes šios blogio imperijos žlugimas buvo tas geopolitines lūžis kuris pakeitė pasaulio raidą.

Žinoma yra daug veiksnių ir dedamųjų kurie lėmė Sovietinės imperijos griūtį. Vis dėlto, Lietuvos pergalės 1991 Sausio 13 d. reikšmė šios imperijos griūčiai pasaulyje, švelniai tariant dar nėra pakankamai įvertinta. 1991 Sausio 13 d. Vilniuje, sprendėsi ne tik Lietuvos likimas, sprendėsi Sovietų Sąjungos ir tuo pačiu, pasaulio, likimas.

Nors Sovietų imperija taip pat „kunkuliavo“ bet šeštoji pasaulio sausomos dalis vis dar buvo Imperija, su savo armija, saugumo aparatu ir Kremliumi.

Per Socialistinio lagerio, oficialiai žinomo kaip Varšuvos pakto šalis jau buvo nuvilnijusios Velvėtinės Revoliucijos, Vokietija jau buvo susivienijusi. Nors Sovietų imperija taip pat „kunkuliavo“ bet šeštoji pasaulio sausomos dalis vis dar buvo Imperija, su savo armija, saugumo aparatu ir Kremliumi.

Mažytė Lietuva metė šiai imperijai iššūkį dar 1990 kovo mėnesį atkūrusi savo nepriklausomybę, ir sumaniai pasinaudojusi kiekviena proga pradėjo atkūrinėti savo valstybės institucijas ir atributus. Vis dėlto, bendraujant su NATO ir Europos Sąjungos kolegomis už geležinės sienos, susidaro įspūdis kad jie nemato didelio skirtumo tarp buvusių Varšuvos pakto ir Baltijos šalių revoliucijų.

Nenuostabu, nes Baltijos kraštai po Sovietų Sąjungos okupacijos patyrė vienas iš brutaliausių represijų Europos žemyne.

Šiuo metu skirtumai tarp Baltijos šalių ir Centrinės bei Rytų Europos šalių, (buvęs Varšuvos paktas) yra beveik išnykę, bet skirtumai tarp šių dviejų regionų prieš 30 metų buvo didžiuliai. Nors dabar Baltijos šalys kai kuriose srityse netgi lenkia kad ir tas pačias Višegrado grupės šalis, prieš 30 metų vaizdas buvo visiškai kitoks, ir beveik visame, ne mūsų naudai.

Nenuostabu, nes Baltijos kraštai po Sovietų Sąjungos okupacijos patyrė vienas iš brutaliausių represijų Europos žemyne. Praradusi savo valstybingumą Lietuva, trėmimų, holokausto, partizanino karo ir pabėgelių į Vakarus rezultate nuo 1940 iki 1959 neteko virš 20 procentų savo gyventojų. Tauta neteko savo žiedo ir turėjo kęsti Sovietinės sistemos žiaurumus dar trisdešimt metų.

Michailo Gorbačiovo paskelbta Perestroika lietuviams „nepadarė“ įspūdžio.

Gyvendami už dvigubos geležinės uždangos (Sovietų Sąjunga juk buvo „uždariusi“ savo piliečius net ir nuo Varšuvos pakto šalių) Baltijos šalių piliečiai girdėjo apie Vengrijos sukilimą 1956, Prahos Pavasarį 1968, bet dar net negalėjo pasvajoti apie kažką panašaus vykstant čia. Vis dėlto Romo Kalantos susideginimas 1972 Kaune įžiebė tais laikais Sovietų Sąjungoje nematyto masto demonstracijas ir protestus, kurie buvo greitai užgniaužti. Net Lenkijos Solidarumo kova, buvo stebima, bet tiktai stebima.

AFP/„Scanpix“ nuotr./1991-ųjų m. sausio įvykiai
AFP/„Scanpix“ nuotr./1991-ųjų m. sausio įvykiai

Michailo Gorbačiovo paskelbta Perestroika lietuviams „nepadarė“ įspūdžio. Senas įprotis nepasitikėti Maskva išmokė baltus slėpti savo tikrąją nuomonę apie Sovietų Sąjungą; ir nors iš Kremliaus sklido pažadai apie Perestroiką bei atvirumo politiką (glasnost), persekiojimo bijantys žmonės buvo atsargūs – jų nuoskaudos pasilikdavo „virtuvės politikos“ lygyje.

Kaip ten bebūtų, Sovietinė Lietuva buvo laikoma itin stabilia respublika – 1988 m. kovą KGB ataskaitoje net rašyta, kad pasipriešinimas Latvijoje ar Ukrainoje labiau tikėtinas nei Lietuvoje.

Net ir Molotovo-Ribentropo paktui paminėti demonstracija įvykusi Vilniuje 1987 rugpjūčio 23 d. praėjo gana taikiai. Nors JAV žurnalistė Ann Cooper kuri dalyvavo 1987 m. mitinge Vilniuje prie Adomo Mickevičiaus paminklo mūsų pokalbio metu paminėjo, kad kažkas čia, šitame mitinge, kitaip nei buvo įprasta Sovietų Sąjungoje.

Kaip ten bebūtų, Sovietinė Lietuva buvo laikoma itin stabilia respublika – 1988 m. kovą KGB ataskaitoje net rašyta, kad pasipriešinimas Latvijoje ar Ukrainoje labiau tikėtinas nei Lietuvoje.

1988 m. balandžio 20 d. per Dailininkų sąjungos susirinkimą Vilniuje nutiko lemiamas įvykis. Dr. Arvydas Juozaitis perskaitė paskaitą tema „Politinė kultūra ir Lietuva“, kurioje Lietuvą pavadino „paskutiniu stalinizmo bastionu Baltijos šalyse“. Po šio susirinkimo buvo diskusijos ir masinis išsilaisvinimas iš sovietinių bei savo vidinių pančių, didžiuliai mitingai, roko koncertai, buvo Sąjūdis.

Per kelis mėnesius įvyko visuotinis sprogimas, kuris išlaisvino lietuvius ir leido jiems būti tuo kuo jie visada norėjo, europiečiais, kurie priklauso vakarietiškai civilizacijai. Lietuviai nenorėjo Perestroikos, jie nenorėjo Sovietų Sąjungos socializmo su „žmogišku veidu“.

Lietuviai nenorėjo Perestroikos, jie nenorėjo Sovietų Sąjungos socializmo su „žmogišku veidu“.

Lietuviai norėjo dviejų dalykų - laisvės Tėvynei ir grįžti vakarų civilizaciją. Jie nenorėjo laukti, nes suprato kad galimybių langas gali užsiverti labai greitai, o kitos tokios galimybės gali ir nebūti. Nepriklausomybės paskelbimas Kovo 11 d. 1990 buvo puiki to manifestacija. Višegrado šalys ir kitos buvusios Varšuvos pakto šalys kovojo už laisvę ir demokratiją, o Baltijos šalims reikėjo dar ir išsikovoti savo nepriklausomybę ir nuo nulio atkurti savo valstybes.

Lietuviai norėjo dviejų dalykų - laisvės Tėvynei ir grįžti vakarų civilizaciją.

Paveiktas imperinės arogancijos mąstymo Kremlius nesuprato savo valdomų pakraščių, ir nelabai norėjo jų perprasti. Kremlius nesuprato tada ir nesupranta iki šiol kad nepriklausomybės siekis ir noras priklausyti vakarams nėra tik saujelės nacionalistinio elito „darbas“. Kremlius, ypač prieš trisdešimt metų, buvo įsitikinęs, kad ši „saujelė“ primetė savo valią lietuviams, o „liaudis“ iš tikrųjų nori socializmo ir likti Sovietų Sąjungoje.

Šių įsitikinimų vedimi, bei pasinaudojus tuo kad pasaulis koncentruosis tik į Pirmą Irako karą, 1991 sausį nutarė „išlaisvinti“ lietuvius nuo saujelės nacionalistų, ir taip, atstatyti tvarką Lietuvoj, o po to, gali ir kituose, „nepaklusniuose“ Sovietijos regionuose.

„Scanpix“ nuotr./1991-ųjų m. sausio įvykiai
„Scanpix“ nuotr./1991-ųjų m. sausio įvykiai

Pajutę pavojų ir atsiliepdami į savo teisėtai ir demokratiškai išrinktos valdžios prašymus lietuviai visoje Lietuvoje pradėjo buriuotis prie strateginių objektų. Lietuviai taip pat atėjo ginti ir savo žiniasklaidos, nes laisvas žodis buvo neatsiejama liberalios demokratijos dalis. Taip pat reikia pabrėžti, kad pirmi šūviai ir pirmas kraujas buvo pralietas nuo Sovietinės kariuomenės ginant Spaudos rūmus.

Sausio 13-ąją visi 14 žuvusieji ir virš 700 sužeistų (53 iš jų su šautinėmis žaizdomis) prieš Sovietų tankus ir specialius dalinius gynė Vilniaus TV bokštą ir Lietuvos Radijo ir Televizijos pastatą. Laisva spauda ir laisva žiniasklaida mums buvo ir yra neatsiejami nuo mūsų Tėvynės laisvės.

Laisva spauda ir laisva žiniasklaida mums buvo ir yra neatsiejami nuo mūsų Tėvynės laisvės.

Minia, gausiai susirinkusi prie Aukščiausiosios Tarybos, žinojo kad Sovietų kariai padarę savo kruviną darbą prie TV Bokšto ir LRT pastato atvyksta prie parlamento. Susirinkę prie parlamento girdėjo paskutinius TV diktorės E.Bučelytės žodžius apie į TV studiją besibraunančius Sovietų kareivius. Ir staiga jos balsas dingo iš eterio.

Buvo girdėti maldos, patriotinės dainos, skambėjo „Lietuva“, „Lietuva“, „Lietuva“.

Iš aikštės prie parlamento naktiniame danguje matėsi trasuojančios kulkos lekiančios kaip žvaigždės naktiniame danguje. Aikštėje girdėjosi tankų šūvių aidai sklindantys tuo TV bokšto. Aikštėje mes supratome kad iš automatų šaudoma tikrais šoviniais. Kai kurie LRT ir TV bokšto gynėjai atskubėjo ginti ir parlamento. Pasklido kalbos apie daugybe žuvusių, apie ant žmonių važiuojančius tankus. Buvo girdėti maldos, patriotinės dainos, skambėjo „Lietuva“, „Lietuva“, „Lietuva“.

Aikštėje per garsiakalbius skambėjo raginimai vaikams ir moterims palikti aikštę, bet visi aikštėje susirinkę tik dar stipriau glaudė pečius vienas prie kito. Per Baltijos kelią 1989 mes susiėmėme rankomis ir tapome gyvąja grandine, per Sausio 13-ąją mes surėmėme savo pečius ir tapome gyvąją barikada. Pasigirdo prašymai pasitraukti toliau nuo parlamento rūmų nes šaudant pradės byrėti langai taip žalodami žmones apačioje.

Nuo tankų keliamos vibracijos po kojomis pradėjo virpėti žemė. Virpėjo žemė bet mūsų širdys nedrebėjo, nors mes visi supratome kas mūsų laukia.

Nuo tankų keliamos vibracijos po kojomis pradėjo virpėti žemė. Virpėjo žemė bet mūsų širdys nedrebėjo, nors mes visi supratome kas mūsų laukia. Lietuvos gyventojai susirikę toje aikštėje buvo pasiryžę išpirkti mūsų gėdą, kai 1940 atidavėme savo Nepriklausomybę be šūvio. Lietuvos gyventojai buvo pasiryžę sekti Suomijos Žiemos karo pavyzdžiu ir nesitraukti ne pėdos. Dėl visko ką patyrėme Sovietinės okupacijos metu, turime būti čia ir parodyti sau, ir pasauliui, kad mes pasiryžę mirti už mūsų Nepriklausomybės simbolį, mūsų išrinktą parlamentą.

„Scanpix“ nuotr./1991-ųjų m. sausio įvykiai
„Scanpix“ nuotr./1991-ųjų m. sausio įvykiai

Sovietai neišdrįso šturmuoti parlamento, suprato kad gyvoji barikada nesitrauks. Suprato, kad bus pralieta per daug kraujo net ir jų standartais. Sunku pasakyti, „kas būtų jeigu...“ bet galimas faktas yra tas, kad lietuvių pavyzdys įkvėpė Sovietų imperijos pavergtas tautas kovojančias už savo nepriklausomybė. Lietuvos pavyzdys įkvėpė ir pačius rusus tų pačių metų rugpjūtį, kurie Pučo eigoje susirinko prie savo parlamento ir jį apgynė nuo tankų.

Sovietai neišdrįso šturmuoti parlamento, suprato kad gyvoji barikada nesitrauks.

Lietuva yra savo sėkmės kalvė, nes sugebėjo atkurti savo nepriklausomybę, ir demokratiją. Savo išmanios politikos ir sumanaus darbo dėka esame neatsiejama Europos Sąjungos ir NATO dalis. Buvo visko, nes mūsų demokratija jauna, bet esame pristatomi kad sėkmės istorija. Mums taip pat pasisekė kad nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų buvome aukštai ant demokratijos bangos kuri skriejo per visą pasaulį. Ištraukėme skaidantį dantį iš karto, nebijodami skausmo.

Lietuva yra savo sėkmės kalvė, nes sugebėjo atkurti savo nepriklausomybę, ir demokratiją.

Mūsų rytiniai kaimynai pasirinko kitą kelią, kęsdami puvančio danties skausmus bet tikėdamiesi kad „gal viskas bus gerai“. Bet tokie dantys užnuodijo jų organizmus. Ukraina bando ištaisyti savo klaidas nuo Oranžinės revoliucijos pradžios, vis nepasiduoda nors kenčia didžiulius skausmus. Baltarusijos žmonės bando pašalinti savo pūlinį tik dabar, labai sunkiai jiems tai sekasi, bet gal nepasiduos. Rusijoje imperinio palikimo ir autoritarizmo pūlinys dar ilgai nuodys šią didžią šalį: trisdešimt metų po Sovietų Sąjungos griūties Rusija „nusirito“ iki pusiau diktatūros. Deja, nuo 2016 liberalios demokratijos pasaulyje mažėja.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./D.Trumpo šalininkų susidūrimas su pareigūnais prie Kapitolijaus
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./D.Trumpo šalininkų susidūrimas su pareigūnais prie Kapitolijaus

Sausio 6 Vašingtone savo pareigas einančio prezidento paskatinta minia užėmė Kapitolijų bandydami sutrukdyti demokratiniam valdžių perdavimo procesui. Mes dar negalime pasakyti, ar tai yra trumpizmo pabaigos pradžia, ar trumpizmo triumfas, kuris pakeis JAV istorijos eigą. Amerikos visuomenės susiskaldymas yra be precedentinis o Kapitoliajaus šturmas tik dar padrąsins milijonus fanatiškus Trumpo rėmėjus „veikti“ dar ryžtingiau. Ši fanatikų dalis puolė ne tik demokratijos simbolį Kapitolijų, bet ir žurnalistus kurie dirbo savo darbą. Jie atakavo demokratijos institucijas.

Ši fanatikų dalis puolė ne tik demokratijos simbolį Kapitolijų, bet ir žurnalistus kurie dirbo savo darbą. Jie atakavo demokratijos institucijas.

Prieš trisdešimt metų Lietuvos žmonės gynė savo demokratijos ir nepriklausomybės simbolį parlamentą ir pastatus kurie reprezentavo laisvą žodį. Mes sugebėjome, buvo sunktu, skausminga ir tik prieš kelis metus pradėjome šią data minėti kaip pergalės dieną. Ar po trisdešimt metų amerikiečiai ir laisvas pasaulis minės Sausio 6 dieną kaip liberalios demokratijos pergalės dieną? Laisvas pasaulis turi suremti pečius ir padaryti viską kad taip įvyktų, ir Lietuva tame gali suvaidinti svarbų vaidmenį. Mes sugebame ne tik griauti, bet ir kurti. Švedijos Karalystės Riksdago Pirmininkas manau tam pritartų.

Šis tekstas parengtas projektui #DemocraCE, kurį organizuoja Visergrad/Insight.

Ruslanas Iržikevičius yra en.15min.lt (https://www.15min.lt/en) Vyr. redaktorius bei the Lithuania Tribune (https://lithuaniatribune.com/) naujienų portalo anglų kalba įkūrėjas ir Vyr. redaktorius

Komentarai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Video

04:05
02:52
00:26

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min